Griauti tvirtoves

Dievas Dovydą pavadino „vyru pagal savo širdį“ (Apaštalų darbų 13, 22). Bet Dovydas turėjo vieną silpnybę, kuri nedavė jam ramybės visą gyvenimą. Kokia toji silpnybė? Moterys! Retkarčiais plykstelėdavo geidulio dvasia, ir jis jai pasiduodavo. Artimiausios aplinkos žmonės puikiausiai apie tai žinojo. Skaitome, kad, kai Dovydas paseno, nors ir apklotas, sušilti nebegalėdavo, dvariškiai surado jam jauną merginą ir paskyrė būti jo slauge, kad ji miegotų jo glėbyje ir karaliui „būtų šilta“ (1 Karalių 1, 1–2). Dvariškiai nusprendė, kad jeigu jau ir tai nepagerins valdovo kraujotakos, vadinasi, jis merdi. Apie šią Dovydo gyvenimo detalę kalbėti liūdna dar ir dėl to, kad ši silpnybė persidavė jo sūnui Amonui, jis išprievartavo savo seserį. Nors Dovydas labai dėl to užsirūstino, sūnaus vis dėlto nenubaudė. O ir ką galėjo pasakyti? Obuolys nuo obels netoli rieda. Toks geismas nėra tik užgaida ar praeinanti fantazija, tai nuodėmė. Perduodama iš kartos į kartą nuodėmė virsta „tvirtove“. Šiandien psichologai tai vadina „genetiniu užkodavimu“. Galbūt tavo giminėje buvo darboholikas tėvas ar emociškai neprieinama motina, brolis ar sesuo, piktnaudžiavę alkoholiu, ir tu šiandien grumiesi su panašiomis problemomis. Nenusimink! Paulius sako: „Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves“ (2 Korintiečiams 10, 4). Prieš paduodamas skyrybų ar keliaudamas į reabilitacijos kliniką, tiksliai įvardyk savo tvirtovę ir melskis, tikėdamas, kad Dievas padės ją sugriauti. Padaryk tai, kol silpnybė nepersidavė kitai kartai. Neperduok jos į ateitį, verčiau grūsk atgal, į praeitį, iš kur ji ir iškilo.

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.