Gyva viltis (1)

Ar atrodo, kad susidariusios situacijos neįmanoma pakeisti? Norisi pasiduoti? Nuleisti rankas? Nedaryk to! Štai Emilei Batis buvo septyniasdešimt devyneri, kai ją partrenkė mašina ir sužalojęs vairuotojas iškart paspruko iš įvykio vietos. Niekas nesitikėjo, kad ji liks gyva. Moterį aplankęs Normanas Vincentas Pilas* ant jos staliuko pastebėjo išrikiuotą keletą naujutėlaičių, dar nė neatverstų poezijos tomų eilę. Pasiteiravęs senutės apie knygas, išgirdo tokį jos atsakymą: „Man be galo patinka eilėraščiai. O šitų dar nespėjau perskaityti. Galvoju pasitaupyti juos iki senatvės.“ Ir ponia Batis paskui gyveno dar daug metų ir spėjo visas tas knygas perskaityti net ne po vieną kartą. Kai sulaukusi devyniasdešimt vienerių ji mirė, artimieji pasakė, kad ji buvo susiplanavusi kelionę po Europą. Viltis – noras, kad kas nors nutiktų. Tikėjimas – įsitikinimas, kad kas nors nutiks. Viltis reiškia stiprų troškimą, kad kas nors įvyktų, net jei viskas rodo priešingai, kai žmogus nepaisydamas nieko toliau tvirtai tiki Dievu ir laukia to įvykstant. Įdomu, kad pats valios veiksmas savaime įkvepia jėgų. Kornelio universitetas JAV atliko tyrimą apie vilties poveikį. Dr. Haroldas Volfas patvirtino, kad žmonės, kuriems nestinga vilties, lengviau pakelia įvairias naštas ir įveikia neįtikėtinus sunkumus. Vieną tiriamųjų grupę sudarė dvidešimt penki tūkstančiai karių, kurie per Antrąjį pasaulinį kartą buvo paimti nelaisvėn. Nors visi buvo verčiami sunkiai dirbti, badavo ir vargo, ne visiems vienodai tai atsiliepė. Daug jų mirė, bet buvo tokių, kurie didelės žalos nepatyrė. Apklausus išlikusius paaiškėjo jų nepaprastas gebėjimas neprarasti vilties. Kaip jiems tai pavyko? Vieni nepaliovė piešę merginas, kurias ketino vesti, arba namus, kokiuose planavo įsikurti, kiti kurpė būsimų verslų planus. Viltis juos ne tik palaikė, bet ir išsaugojo gyvybę! Turint tai omeny, visai nesunku suprasti, kodėl Paulius viltį apibūdina tokiais žodžiais: „Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun [nepertraukiama gelbėjimo virvė, einanti kiaurai per išorinį kiautą tiesiai prie Dievo esmės, siekianti Jo artumą]“ (Hebrajams 6, 19, papildyta MSG).

* Normanas Vincentas Pilas (1898-1993) – amerikiečių protestantų dvasininkas, išpopuliarinęs pozityvaus mąstymo koncepciją.

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Prisimink momentą, kai beveik praradai viltį. Kas tau padėjo jos nepaleisti?
2. Kaip tavo viltis Dieve skiriasi nuo paprasto optimizmo ar pozityvaus mąstymo?
3. Šiandien surask būdą tapti vilties nešėju kam nors, kas galbūt kovoja su nusivylimu ar sunkumais.
4. Pasižymėk arba nupiešk savo svajonę ar tikslą, kurio sieki, net kai aplinkybės tam nepalankios - kaip tie karo belaisviai, apie kuriuos skaitei.

Baigiamoji mintis

Viltis nėra tik optimistiškas požiūris - tai dvasinis inkaras, kuris laiko tave tvirtai net didžiausiose gyvenimo audrose. Kai tvirtai įsikibsi vilties abiem rankomis, atrasi jėgų eiti pirmyn net tada, kai viskas atrodys neįmanoma.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.