Įsakymas mylėti

Jei meilė būtų tik sentimentas, priklausantis nuo kieno nors kito veiksmų ar reakcijų, ar emocija, kurios neįmanoma kontroliuoti, Jėzus nebūtų pasakęs: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ Tai reiškia, kad meilė yra pasirinkimas, valios veiksmas. Jėzus dar pasakė: „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Luko 6, 27–28). Kai Jis įsako ką nors padaryti, tai suteikia ir malonės tai atlikti. Tūkstančius metų (kai kuriose kultūrose iki šiol) tėvai rūpindavosi savo vaikų vedybomis ir parinkdavo jiems sutuoktinius. Daugelis jaunikių ir nuotakų iki vestuvių dienos vieni kitų nė nepamatydavo. Viena jauna indė buvo ruošiama tekėti už vyro, kurio nepažinojo. Kartą ji sulaukė sužadėtinio laiško, kuriame jis kvietė susipažinti dar prieš vestuves. Bet būsimoji nuotaka grąžino laišką pareiškusi, kad meilę reikia puoselėti po vestuvių, o ne prieš jas. Ji rašė: „Juk kol nesame gimę, negalime pasirinkti nei motinos, nei tėvo, nei brolių ar seserų. Nepaisydami to išmokstame su jais gyventi ir pamilstame juos. Panašiai yra ir su vyru ar žmona.“ Visuomenėse, kur vyrauja toks požiūris, skyrybų beveik nebūna. Nesakau, kad ir mes būtinai turėtume ieškoti savo vaikams poros, tiesiog noriu pastebėti, kad mūsų visuomenėje įsigalėjusi „romantiškos meilės“ samprata su sėkminga santuoka turi labai mažai bendra. Kai įsipareigoji mylėti kitą besąlygiškai, kaip Kristus myli tave, patiri ir džiaugsmą, ir pilnatvę.

P.S. Kiti skaitiniai tema: santykiai ir santuoka.