Išlaisvintas įgyvendinti savo pašaukimą

Italijoje, Florencijos meno galerijoje, galite pasigrožėti garsiąja Mikelandželo skulptūra „Dovydas“. Tūkstančiai turistų kasdien laukia ilgas valandas eilėje, kad galėtų ją pamatyti. Bet daugelis mažai dėmesio teakreipia ar net visai nepastebi koridoriuje, vedančiame prie Dovydo, išrikiuotų nebaigtų Mikelandželo darbų. Akmens luituose galima įžvelgti ryškėjančius fragmentus – ranką, torsą ir pan. Statulos turėjo papuošti popiežiaus Julijaus II kapą, tačiau jos taip ir nebuvo baigtos. Žiūrint į jas susidaro įspūdis, kad kūriniai tarsi bando išsiveržti į laisvę, bet galiausiai taip ir lieka įkalinti akmenyje. Pats Mikelandželas savo nebaigtus darbus vadindavo belaisviais. O tu ar kada jauteisi įkalintas, belaisvis? Galbūt tau sunku išsivaduoti iš kokio žalingo įpročio, nuodėmės, kuri niekaip nepaleidžia? Žinai, kuo norėtum būti, kur norėtum eiti, bet niekaip nepajudi iš vietos. Nesvarbu, kiek laiko būtum šitaip užstrigęs, Dievas nori užbaigti tai, ką pradėjo tavo gyvenime. Jėzus pasakė, kad Jo misija – išvaduoti belaisvius (žr. Luko 4, 18). Labai dažnai apie įkalinimą, nelaisvę mes mąstome teisiniais terminais, darydami išvadą, kad išgelbėjimas – leidimas ištrūkti į laisvę iš kalėjimo. Tačiau tai kur kas daugiau. Galbūt kartais apie tai derėtų pagalvoti meniniais terminais. Jėzus mirė, kad prikeltų žmogų, kuriuo mums buvo lemta būti dar prieš nuodėmei iškreipiant Dievo atvaizdą mumyse. Belaisviais mus laiko netobulumai ir nesaugumas, kaltė ir nerimas. Jėzus mirė, kad išvaduotų mus iš visų tų dalykų. Jis ne tik išvaduoja mus bet ir padeda tapti tuo, kuo mums skirta būti.