Išlik kuklus

Paulius būtų galėjęs pasigirti viena šauniausių tarnysčių pasaulyje, o vis tik apie save jis atsiliepia tokiais žodžiais: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš“ (1 Timotiejui 1, 15). Kai žmonės girdavo Paulių, sakydami, koks jis šaunus, koks didis, jis išlikdavo kuklus, prisimindamas, koks buvo anksčiau. Jei tiki, kad Dievas tave pašaukė šį bei tą nuveikti, tau derėtų nusižeminti, nuolankiai prieš Jį nusilenkti. Kai Viešpaties angelas senyvam Zacharijui pranešė, kad šis tapsiąs tėvu, kad sulauksiąs sūnaus, kurį turėsiąs pavadinti Jonu Krikštytoju, Zacharijas parkrito ant grindų ir nė nekrustelėjo. Kai kurie net pradėjo spėlioti, ar tik jis kartais nemirė. Arba štai prisiminkime pranašą Ezechielį, kuris Šventajame Rašte turi visą atskirą savo knygą – o tai tikrai šaunu! Bet kai Dievas jį pašaukė, jis parkrito ant žemės. Dievui teko raginti jį keltis. Viešpats kalbėjo jam tokiais žodžiais: „Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ (Ezechielio 2, 1). Kai Jonas, Apreiškimo knygos autorius, pamatė Jėzų stovint tarp septynių bažnyčias simbolizuojančių aukso žibintų, jis rašė: „Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas“ (Apreiškimo 1, 17). Tikriausiai jau pastebi tam tikrus panašumus, atsikartojimus? Paulius rašo: „[...] raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“ (Efeziečiams 4, 1–2). Pagalvok apie pasakymą „vaikščiojimas su Dievu“. Kas tau palaiko draugiją šiame pasivaikščiojime? Dievas! Ar begali būti didesnis pašaukimas? O kuo didesnis pašaukimas, tuo labiau tau teks nusižeminti. Kuklumas nereiškia savęs paniekinimo. Jis reiškia tiesiog tai, kad apie save galvosi rečiau. Jėzus tai puikiai apibendrino sakydamas: „Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mato 23, 12). Šiandien stenkis būti kuklus, nuolankus.