Išlik susitelkęs (3)

Kartą pasidavus „dvokiančiam mąstymui“ subjūra nuotaika, pradeda stigti energijos, Dievas atrodo tolimas, malda beprasmė, nuodėmė kaip niekad gundanti, o pasaulėžiūra niauri ir išblukusi. Kai taip nutinka, žmogus taip susitelkia į jausmus, kad visai pamiršta, jog juos diktuoja mintys. Taip atsitikti gali kiekvienam – net patiems šauniausiems! Pasižiūrėkime kad ir į pranašą Eliją: pačioje karjeros viršūnėje jis buvo pašauktas nuleisti ugnį iš dangaus ir įveikti Baalo pranašus. Tai buvo pasaulio taurės verta pergalė! Bet iš karto po to jį pasiekė karalienės Jezabelės žinia: „Tu išžudei mano pranašus. Dabar aš nužudysiu tave!“ (žr. 1 Karalių 19). Ir Elijas pasidavė baimei. Staiga jis pasijuto bevertis: aš nesu geresnis už savo protėvius (4 eil.); be vilties: gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo (3 eil.); izoliuotas: Tik aš vienas likau (10 eil.); negabus susidoroti: Gana! (4 eil.). Jis net norėjo mirti: imk mano gyvastį (4 eil.).

Kaip į visas tas Elijo šnekas reagavo Dievas? Galime išskirti 4 punktus: 1) pasirūpino, kad jis pradėtų normaliai maitintis ir pakankamai pailsėtų; 2) Dievas prabilo jam „švelniu tyliu dvelksmu“ (12 eil.) sustiprindamas ir padrąsindamas jį; 3) Dievas patikino Eliją, kad jis ne vienas toks: Aš paliksiu Izraelyje septynis tūkstančius – visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo (18 eil.); 4) skyrė jam kitą misiją.

Tau grėsmę nuolatos kels jei ne viena, tai kita „Jezabelė“, grūmodama niekais paversti tavo pastangas, siekdama palaužti ir nugesinti tave. Šiuo atveju visų svarbiausia suvaldyti savo mintis!