Išmėginimai neišvengiami

Biblijoje skaitome: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“ (1 Petro 4, 12–13). Message Šventojo Rašto vertime į anglų kalbą E. Petersonas pateikia tokią šių apaštalo Petro žodžių parafrazę: „Bičiuliai, kai gyvenimas pasidaro labai sunkus, nepulkite daryti išvados, kad Dievas nustojo jame veikti. Verčiau džiūgaukite gavę savo kailiu pajusti bent dalelę to, ką teko patirti Kristui. Tai dvasinio apvalymo procesas, o šlovės apsireiškimas jau čia pat.“ Išbandymų laikotarpiai gali atrodyti „keisti“, bet jie visiškai normalūs ir būtini! Jie moko mus augti malonėje. Per juos Dievas parengia mus didesniems dalykams Jo karalystėje. Pats Dievas mūsų nekamuoja, bet leidžia išmėginti. Jo išmėginimai parodo, iš kokio molio esame drėbti. Jie atskleidžia, kokie esame iš tikrųjų, sustiprina mūsų tikėjimą, nuskaistina mus ir paskatina dvasinį augimą. Apaštalas Paulius rašo: „O visa tai – dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei. Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta [išorėje, aplinkui viskas griūna], tai vidinis diena iš dienos atsinaujina [viduje, kur Dievas kuria naują gyvenimą]. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę [nė diena nepraeina be Jo neišsenkančios malonės]“ (2 Korintiečiams 4, 15–17; papildyta MSG). Jei matytum kitoje ugningo išbandymo pusėje laukiančius palaiminimus, nustotum liejęs savigailos ašaras ir pradėtum iš anksto džiaugtis būsimu išaukštinimu.

P.S. Galbūt jus sudomins: sunkumai ir išbandymai.