Išmok skirti tiesą nuo klaidamokslio

Biblijoje skaitome Jėzaus pateiktą palyginimą apie rauges (tokias javų piktžoles – vert. past.): „Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas.’ Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime.’ Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“ (Mato 13, 24–30). Šiame palyginime aptinkame mažiausiai porą puikių pamokų.

1) Dievo Žodį turi išmanyti taip gerai, kad klaidamokslis, nors ir kaip įtikinamai skambėtų, neišvestų tavęs iš kelio. Efezo miesto bendruomenės lyderius Paulius įspėjo tokiais žodžiais: „Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius. Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną“ (Apaštalų darbų 20, 30–31).

2) Dvasioje turi išlikti budrus, neužsiliūliuoti. Atkreipk dėmesį, kad nakčia pabertos piktžolių sėklos neužaugo kitą dieną, tam prireikė daugiau laiko. O kai pasirodė raugės, šaukštai jau buvo po pietų – buvo pernelyg pavojinga jas rauti. Galbūt galvoji: kas jau čia tokio baisaus nutiks, jei mažumėlę žengtelsiu į šoną? Bet tu dar kartelį gerai pagalvok! Vienas žingsnis, per klaidą nužengtas į šoną, gal ir nesunkiai ištaisomas, bet jei pakankamai ilgai eini klystkeliu, galiausiai atsidursi labai toli nuo tos vietos, kurioje tave nori matyti Dievas. Kas padėtų nenukrypti nuo tiesos kelio? Biblijoje apie pirmuosius Kristaus sekėjus skaitome: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apaštalų darbų 2, 42).