Išteisintas Dievo akyse

Paulius rašo: „Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis“ (Hebrajams 5, 13). Teisumas nėra būsena, kurią žmogus pasiekia savo jėgomis, o veikiau padėtis, į kurią Dievas jį pastato, kai šis patiki Kristumi. Kartą nuteisinęs Dievas nori, kad žmogus save ir matytų kaip teisų, nes tokį Jį mato Dievas. Biblijoje skaitome: „[...] nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę. Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas [...] tikėjimu į Kristų duodamas visiems tikintiesiems“ (Romiečiams 3, 20–22). Jei tau sunku suprasti, kaip gali būti teisus, kad patektum į dangų, perskaityk šias eilutes: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Korintiečiams 5, 21). Taip, kaip Dievas Jėzų pavertė nuodėme, taip tave, tau įtikėjus Kristų, jis padaro teisiu (nuteisina). Ar tu ir toliau nusidėsi dėl to, kad gyveni neatnaujintame kūne? Taip. Taip jau bus, kol tik gyvensi sename kūne. Ar esi girdėjęs apie „fantominį skausmą“? Tai menamas skausmas, kurį žmogus jaučia seniai amputuotoje galūnėje. Mes, tikintieji, dvasioje neretai jaučiame tokius fantominius skausmus. Jų derėtų atsikratyti. Kaip? Suprantant, kuo skiriasi mūsų būsena ir padėtis. Mūsų padėtis Kristuje suteikia daugiau pasitikėjimo Dievu. Biblijoje skaitome: „Iš tiesų Dievo karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Romiečiams 14, 17). Derėtų atkreipti dėmesį į žodžių eiliškumą. Dėl to, kad esame teisūs (nuteisinti) Dievo akyse, turime ramybę, o turėdami ramybę, džiaugiamės.