Ištvermė

Jokūbas rašo: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką...“ (Jokūbo 1, 12). Ar tau kyla noras mesti tai, ką darai? Gyvenime dažnai pasitaiko tokių akimirkų, kai į viską norisi numoti ranka. Bet jei numosi ranka į savo santuoką, karjerą ar svajonę, vėliau gali tekti gailėtis iki pat gyvenimo pabaigos. Tik pasilikdamas kelyje, kuriuo pradėjai eiti, gali tikėtis, kad Dievas tave sustiprins ir padarys nugalėtoju. 20 a. pradžios anglų baptistų pastorius ir evangelistas F. B. Meyeris rašė: „Žmogus taip ir lieka nepasinaudojęs Dievo ištekliais, kol nepamėgina nuveikti ką nors neįmanoma.“ Numodami į viską ranka neugdome charakterio, jį ugdo ištvermė. Ji žmoguje puoselėja ir išryškina tai, ko padaryti negali niekas kitas. Kaip tik todėl ištvermingą žmogų Dievas vadina „palaimintu“ (žr. Jokūbo 5, 11). Ištvermė palaiko drąsą, suteikia jėgų laikytis drausmės ir paverčia svajones tikrove. Niekas apie ištvermę neišmanė daugiau už Jėzų. Jis ištvėrė iki pat Golgotos: kantriai kentė, kai kareiviai Jam rovė plaukus, kai čaižė kūną botagu, kai prikalė prie kryžiaus, kai draugai Jį apleido, kai einantys pro šalį šaipėsi iš Jo, kai Dievas nugręžė nuo Jo savo veidą. O prisikėlęs ir numirusiųjų Jis sušuko: „Viskas!“ Biblijoje skaitome: „Jis [Jėzus] vietoj sau priderančių džiaugsmų [...] iškentėjo kryžių...“ (Hebrajams 12, 2). Dievas duoda žodį, kad jeigu ieškosime Jo visa širdimi, būtinai Jį surasime (žr. Jeremijo 29, 13). Visi tie pažadai galioja ir tau! Todėl sakyk Dievui: „Viešpatie, planuoju toliau eiti man skirtu keliu. Kliausiuosi Tavimi ir tikėsiu, kad suteiksi man stiprybės.“ Šitaip melsdamasis pamatysi, kad noras viską mesti sparčiai blėsta ir nėra toks jau stiprus, kaip manei.