Įveikti atmetimą (1)

Jėzus patyrė, kas yra atmetimas. Biblijoje skaitome: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jono 1, 11). Bet Jis nesėdėjo ir dėl to nesielvartavo, o pakilo ir ėjo toliau, pas tuos, kurie Jį džiugiai priėmė. Savo mokiniams Jis pasakė: „Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų“ (Mato 10, 14). Pasikartojantis atmetimas įtvirtina baimę, kad esame netinkami, ypač jei remiamės mums svarbių žmonių nuomone. Ironiška tai, kad veikdami iš atmetimo baimės galiausiai iš tikrųjų būname atstumiami – nutinka tai, ko iš visų jėgų stengėmės išvengti. Kai aplinkiniai pamato, kad save menkai vertini, pradeda atitinkamai su tavimi elgtis. Parodydamas, kiek save vertini, pamokai aplinkinius, kaip jie turi tave priimti ir į tave žiūrėti. Jei niekada neišreikši, kas tau labiau patinka, nenubrėši jokių ribų, kiti atitinkami su tavimi elgsis – t. y. darys išvadą, kad jokių ribų tu neturi, ir nieko nepaisys. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atstumtas Jėzus niekada neskatino tolesnio atmetimo. Jis per ilgai neužsibūdavo ten, kur būdavo tik pakenčiamas, ir eidavo ten, kur Juo iš tikrųjų džiaugdavosi. Kitaip tariant, eidavo ten, kur žmonės Jį pripažindavo ir priimdavo kaip asmenį, priimdavo Jo tikslą ir galią. Jis buvo visiškai priimtinas Dievui, todėl žmonių atmetimas baimės Jam nekėlė. Tu irgi esi visiškai priimtinas Dievui. Biblijoje skaitome: „[...] tu man brangus, vertingas ir mylimas...“ (Izaijo 43, 4). Kaip įveikti atmetimo baimę? Pirmiausia mąstyk apie tai, ką Dievas mano apie tave, o paskui ir apie visa kita.