Įveikti atmetimą (2)

Norint įveikti atmetimo baimę pirmiausia turi tikėti, kad Dievas sukūrė tave kaip būtybę, turinčią kūną, protą ir savitą temperamentą, bei skyrė užduotį, kurios niekas kitas negali atlikti. Nors savęs menkinimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip nusižeminimas, iš tiesų tai tam tikra puikybės forma, nes verčia atmesti tau skirtą Dievo sumanymą ir planą. Verčiau pradėk drauge su psalmininku garsiai skelbti: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!“ (Psalmynas 139, 14–17). Iš kur traukei, kad tavęs nepakanka ar esi netinkamas? Ar tą girdėjai iš savo tėvų, kokių nors smerkiančių dvasininkų, neišmintingų mokytojų, žiaurių klasės draugelių ar keiktis mėgstančio sutuoktinio lūpų? Atmink, kad šėtonas yra „melo tėvas“ (žr. Jono 8, 44). Kito lūpomis jis primelavo tau apie tavo vertę ir potencialą. Kartok: „Tai buvo melas! Tai melas!“ Tuojau pat apsispręsk atmesti tokį melą. Kitaip tariant, atmesk atmetimą! Susidaryk visų Dievo tau duotų talentų, gebėjimų ir kitų pliusų sąrašą – susižymėk viską, kas tavyje gali būti palaiminimas kitiems. Netobulink to sąrašo remdamasis pasaulietinėmis sistemomis. Verčiau susitelk į tokias charakterio savybes kaip padorumas, ištikimybė, dosnumas, skyrimas, išmintis, kantrybė. Pagalvok, kaip kiekvieną tų dalykų galėtum panaudoti, kad per jį būtų pašlovintas Dievas ir palaiminti aplinkiniai.