Jautiesi išduotas?

Turime suprasti, kad gyvenime bus visko – ir šilto, ir šalto. Nė vienas nesame apdrausti nuo netikėtų gyvenimo „pokštų“ ir nusivylimų. Bet taip pat turime suprasti, kad vienu ar kitu metu neišvengiamai būsime esančių šalia įskaudinti, išduoti. Galbūt tokie iš pat pradžių elgėsi piktybiškai ir apgavo mus, o gal pradėjo kuo nuoširdžiausiai, bet ilgainiui juos apėmė pavydas ir godumas. Kad ir kaip būtų, anksčiau ar vėliau savo gyvenimo kelyje susidursi su skaudžia išdavyste. Tą savo kailiu patyrė ir garsusis psalmininkas Dovydas. Jis rašo: „Geriausias mano bičiulis atsigręžė prieš mane ir išdavė mane.“ Panašių nelaimių ir bėdų netrūko ir apaštalo Pauliaus tarnystėje. Jis rašo apie „netikrus brolius“ ir jų padarytą žalą (žr. 2 Korintiečiams 11, 26). Kaip rašo vienas autorius, „Pagyvenęs pamatysi, kokia permaininga ir savanaudiška gali būti žmogaus širdis.“ Labai dažnai tie, kuriuos mylime ir kuriais labiausiai pasitikime, turi didžiausią galią mus įskaudinti. Tai ką daryti? Turime spręsti įsiskaudinimo ir pasipiktinimo problemas, kad jos mūsų neapakintų ir ilgainiui nepaliktų kartėlio mūsų širdyse. Neleisk, kad išdavystė atitrauktų tave nuo tavo gyvenimo tikslų ar kitų santykių. Kaip vaikas, kuris mokydamasis vaikščioti dažnai parkrenta, bet tuojau pat keliasi ir eina toliau, taip ir tu, nors žaizda kraujuos ir skaudės, žinok, ji pamažėle užsitrauks, tu sutvirtėsi ir galėsi gyventi toliau. Kurį laiką liejęs ašaras dėl jį išdavusio bičiulio, Dovydas vėliau suėmė save į rankas ir kalbėjo Dievui tokius žodžius: „Tada žinosiu, kad tu man maloningas, kai mano priešas prieš mane nelaimės. Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora, ir laikysi mane amžinai savo Artume [apsaugosi mano gyvybę]“ (Psalmynas 41, 12–13; papildyta NLT). Tai nugalėtojo požiūris!