Ką gali atlikti tuoj...

1985 metais viename laikraštyje buvo atspausdinta Anne Wells esė, kurioje autorė rašė: „Svainis atidarė mano sesers komodos stalčių ir ištraukė kažkokį dailiai supakuotą daiktą. Paaiškėjo, kad ten nepaprastai gražus šilkinis apatinukas, nuo kurio dar nė nebuvo nuplėšta etiketė. Kaina, pažymėta joje, buvo astronominė. Vyriškis tarė: „Džena jį nusipirko tada, kai pirmą kartą lankėmės Niujorke. O tai buvo prieš aštuonerius ar devynerius metus. Ji taip jo niekada ir neužsivilko. Sakėsi sauganti ypatingai progai. Ką gi, atrodo, pagaliau ta proga atėjo...“ Apatinuką jis padėjo ant lovos šalia kitų drabužių, kuriuos turėjome paimti ir nuvežti į... laidojimo namus. Svainis atsigręžė į mane ir tarė: „Kol gyva niekada nieko netaupyk kokiai nors ypatingai progai. Kiekviena išaušusi diena ir yra toji ypatinga proga!““ Tie žodžiai pakeitė A. Wells gyvenimą. Toliau ji rašo: „Šiandien aš nieko nebetaupau ir nesaugau vėlesniam laikui. Mes naudojame geriausią savo porcelianą <...> kiekvienai ypatingai progai, tokiai kaip numestas puskilogramis svorio, sėkmingai atkimšta virtuvės plautuvė, pirmas kamelijos žiedas. Stengiuosi nebesakyti „kada nors“ arba „vieną gražią dieną“ – šitie žodžiai baigia pralaimėti mūšį, jų greit išvis nebeliks mano žodyne. Jei ką nors verta pamatyti, išgirsti ar padaryti, tai noriu tai pamatyti, išgirsti ir padaryti tuojau pat, nedelsdama. Iš paskutiniųjų stengiuosi neatidėlioti, neužlaikyti ir netaupyti nieko, kas pridėtų daugiau juoko ir praskaidrintų nuotaiką mūsų gyvenime. Kiekvieną rytą, vos pramerkusi akis, tariu sau, kad tai ir yra ypatinga proga.“ Tokie žodžiai priverčia susimąstyti, tiesa? Taip ir norisi iš kiekvienos dienos išpešti kuo daugiau džiaugsmo ir išsivaduoti iš gniaužtų atidėliojimo, kuris vis šnabžda: „Dar suspėsi. Padarysi tai vėliau.“ Būk išmintingesnis! Atleisk tave įskaudinusiam, pasakyk artimiesiems, kad myli juos, leiskis į išsvajotą kelionę, krimsk mokslus, jei tau to norisi. Dar šiandien nuspręsk imtis dalykų, kuriuos atidėliojai „ypatingai progai“.