Ką reiškia tarnauti „Jėzaus stiliumi“?

Kelli B. Trujillo rašo: „Vienam iš savo vaikų kartą pusbalsiu sumurmėjau: „Aš tau ne tarnaitė!“ Ir puoliau nuo žemės rinkti jo išpiltų makaronų. Tačiau tą akimirką mane staiga pervėrė mintis: „Tikiuosi, Jėzus neišgirdo, ką dabar pasakiau...“ Deja, toks požiūris į tarnystę labai išplitęs ir apima ne tik grindų valymą, bet ir kitas sritis. Pastebėjau, kad labai dažnai pasitarnavimas kitam mane apiplėšia, nors taip neturėtų būti. Jei įsitraukiu į kokį prasmingą projektą, jei fone girdžiu įkvepiančią gerą muziką, jei apima puikus jausmas ir didžiuojuosi savimi, patarnauti nėra sunku. Bet apie kokią tarnystę kalbėjo Jėzus? Apie tokią, po kurios nesulauki nei padėkos, nei pripažinimo. Apie tokią, kuri veikiau primena kovą su savanaudiškais impulsais.“ Harry E. Fosdickas rašo: „Garas virsta varomąja jėga tik tuo atveju, jei yra konkrečiai pažabojamas. Joks krioklys nevirsta galia, konkrečiai nenukreipiamas kokiu nors vienu tuneliu. Joks gyvenimas netampa didis, jei nėra sutelktas, pašvęstas ir disciplinuotas.“ Tarnauti „Jėzaus stiliumi“ reiškia gebėti ištarti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Galatams 2, 20). Paulius buvo įmestas į kalėjimą, iškentė plakimą, užmėtymą akmenimis, laivo sudužimą, apiplėšimą. Nepaisant visų tų baisybių, jis įstengė ištarti: [pasirodome Dievo tarnai] gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir gerai žinomais, kai mirštame ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami ir nenužudomi, kai liūdime ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime ir viską turime (2 Korintiečiams 6, 8–10). Biblijoje skaitome, kad Jėzus vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Hebrajams 12, 2). Toji pati Dvasia ir tave įgalina tarnauti kitiems, leisdama semtis iš Jos tiek stiprybės, kiek tau reikia.