Kada išmintinga daryti kompromisą?

Paulius nė per nago juodymą nenusileisdavo ir buvo gana kategoriškas biblinių tiesų klausimais, tačiau papročių, tradicijų ar žmonių pomėgių klausimais jis būdavo lankstus ir atsisakydavo veltis į ginčus. Štai, pavyzdžiui, Korinto mieste kai kurie krikščionys manė, kad nuodėmė valgyti mėsą, kuri paaukota stabams. Ar Paulius atsistojo ir garsiai pareiškė: „Liaukitės prakišinėję savo nebiblinius įsitikinimus!“ Ne. Jis rašė: „Deja, ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie, iki šiol pripratę prie stabų, valgo mėsą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa. Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime. Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems“ (1 Korintiečiams 8, 7–9). Ir galiausiai jis sako: „Visiems tapau viskuo [t. y. stengiuosi atrasti bendrumų], kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Korintiečiams 9, 22). Dievas nepašaukė mūsų laimėti teologinių ginčų, o veikiau laimėti žmones Kristui. Būk maloningesnis, atlaidesnis ir pakantesnis tiems, kas mąsto kitaip negu tu, rengiasi kitaip negu tu, kam rūpi kitokie dalykai negu tau. Būk maloningas tiems, kieno šlovinimo stilius ar tam tikri teologiniai įsitikinimai skiriasi nuo taviškių. Biblija ragina: „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu“ (Efeziečiams 4, 2–3).