Kai metas prikąsti liežuvį

Biblijoje skaitome, kad paskalos yra ne kas kita, kaip „plepėjimas“, „niekų tauškimas“, lindimas į svetimus reikalus. Amerikiečių autorius, lektorius, teologas Džonas Zensas sako: „Savo akimis esu matęs, kaip skaudžiai nuo apkalbų yra nukentėję mano artimieji ir bičiuliai. Apkalbos – tai informacija, kurią apie tave ar kitą žmogų kas nors paskleidžia iš anksto neatsiklausęs. Toji informacija gali būti tikra, iš dalies tikra arba visiška nesąmonė, melagiena. Nors ją platinantys žmonės kartais būna ir gerų ketinimų vedami, paskleistoje žinioje visuomet bus kas nors neigiama, kas paskatins neteisingai įvertinti kitą. Apkalbamas žmogus dažniausiai apie patį apkalbėjimo faktą neturės žaliausio supratimo, nes gandonešiai paprastai vengia tiesiai šviesiai kalbėti su asmeniu, kurį menkina.“

Vienas krikščionių lyderis yra pasakęs: „Krikščionių kariauna yra vienintelė, kuri nušauna savo sužeistuosius.“ Stenkis vertinti kitus pagal tai, ką apie juos sužinojai pats, o ne pagal tai, ką kiti sako. Informacija iš antrų lūpų gali būti nepatikima ir klaidinanti. Ji pažeidžia Kristaus priesaką: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite...“ (Mato 7, 12). Jei pats esi nukentėjęs nuo gandonešių plepalų, puikiausiai matysi šiuose žodžiuose slypinčią išmintį. Gandai ir apkalbos iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekalti ir mūsų ausis pasiekia labai subtiliai. Bet net jei šitaip elgtis žmogus ir nėra piktos valios skatinamas, jo motyvas čia netgi nėra labai svarbus. Apkalbų skleidimas kliudo vaikščioti meilėje ir žiūrėti kitų naudos (žr. 1 Korintiečiams 13, 7).

Žymus autorius A.V. Touzeris yra pasakęs: „Kol gyvas nesviesk kitam to, kas užgaulu, skaudina.“ Apaštalas Petras rašo, kad „meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4, 8). Dievas į gandonešius nežiūri palankiai. Jei žinai ką nors, kas galėtų įskaudinti bent vieną iš Dievo vaikų, imk tai, palaidok ir tark: „Štai čia ramybėje ilsisi viena istorija apie mano brolį arba seserį.“ O toliau leisk viskuo pasirūpinti Dievui.