Kai nesupranti...

Kai nesupranti, kas gyvenime dedasi, pradėk nuo to, ką tikrai žinai. Pavyzdžiui, kad Dievas visuomet yra geras. Biblijoje skaitome: „Betgi VIEŠPATS geras per amžių amžius tiems, kurie pagarbiai jo bijo“ (Psalmynas 103, 17). Jis nėra permainingas ir nepastovus. Nebūna taip, kad vieną dieną Jis laimina, o kitą jau keikia. Kitoje eilutėje skaitome: „[…] ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka, gailestingumo jam niekada nepristinga. Kas rytą jie nauji…“ (Raudų 3, 22–23). Bet vienus dalykus Dievas nusprendžia mums apreikšti, o kiti lieka paslėpti, neapreikšti, tačiau tai tik mūsų pačių labui. Autorė Betė Džouns rašo: „Jei Dievas kažką pasirenka laikyti paslaptyje, tai žinokime, kad tai tik mūsų ir kitų labui. [...] Pavyzdžiui, Jis visų akivaizdoje nekaltina ir neatskleidžia mūsų nuodėmių, silpnybių, netikėjimo, kūniškumo, savanaudiškumo ir pasipūtimo. Kai kas nors nutinka, Dievas žino to priežastį. [...] Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui. O jei Jis ką nors mums apreiškia, tai tik tam, kad vaikščiotume tikėjimu tiesoje. Pavyzdžiui, savo Žodyje Jis apreiškia savo charakterį ir savo valią. [...] mes galime gyventi tikėjimu, žinodami, kad Jis yra geras, teisingas, malonus, dosnus, gailestingas, ištikimas, maloningas, kantrus, kad Jis gelbsti, gydo, atperka, atstato, pašventina ir laimina. Tai, kas apreikšta, priklauso mums. Kai nesuprantame, kodėl kas nors vyksta [...] remkimės į tai, ką tikrai žinome: kad Dievo žodis yra tikresnis už mūsų aplinkybes ir patirtis. [...] Tai, kad Jis viską žino, nereiškia, kad būtinai viską mums ir pasakys. Taip pat žinome, kad kai reikalai atrodo prastai, Dievas vis tiek išlieka geras. Jis toliau duoda, o ne atima, laimina, o ne keikia. [...] Kad ir kas nutiktų, galiausiai mes vis tiek laimėsime!“