Kai užslenka tamsa (2)

Kartais Dievas slepia nuo mūsų reiškinių ar įvykių priežastis, kad akis dažniau kreiptume į Jį. Štai 23-ioje psalmėje Dovydas iš pradžių kalba apie Dievą („Viešpats yra mano ganytojas“), o kiek vėliau jau kalbasi su Juo („Tu esi su manimi“). Ilgainiui Dovydas suprato, kad visai nesvarbu, koks tamsus būtų kelias, Viešpats vis tiek juo mus perves. Jis aptiko, kad geriau eiti per slėnį su Dievu, nei stypsoti ant kalno vienam. Dievas ne visuomet iš anksto apšviečia mums kelią, bet Jis pažada: „Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs nepraris…“ (Izaijo 43, 2). Kai pajunti, kad tau jau visko per daug, kad baigia apsemti juodi vandenys, remkis į Viešpaties pažadus. Jobas turėjo daug neatsakytų klausimų, bet kai pradėjo suprasti skirtumą tarp priežasties ir santykio, tada tarė Dievui: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave…“ (Jobo 42, 5). Kai nesupranti priežasties, kliaukis santykiu su Viešpačiu. Dievas tavęs tikrai nenuvils. Tamsa – ne visuomet priešo darbas, kartais ji – geriausia Dievo mokomoji priemonė. Biblijoje skaitome: „[…] apie ketvirtą nakties sargybą jis [Jėzus] ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo. Mokiniai dar labiau stebėjosi…“ (Morkaus 6, 48–51). Eidamas per audras kartu su Viešpačiu, turėsi unikalią galimybę dar geriau Jį pažinti. Psalmininkas gieda: „[...] tai tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pat“ (Psalmynas 139, 12). Užuot bėgęs nuo savo problemų, verčiau prašyk Dievo sustiprinti tavo „naktinį matymą“ ir parodyti „tamsoje glūdinčius lobius ir turtus, slypinčius paslaptingose vietose“ (Izaijo 45, 3 NRSV).

P.S. Galbūt jus sudomins: vienišumas ir krizė.