Kai užslenka tamsa (3)

Jei tamsa, į kurią panirai, yra iš Dievo, nemėgink susikurti sau jokios ugnelės, jokio savadarbio apšvietimo. Biblijoje skaitome tokį perspėjimą: „Visi jūs, kurie kuriatės ugnį ir žiebiatės deglus, gyvenkite pagal savo ugnies šviesą […] jūs gulsite į skausmo patalą“ (Izaijo 50, 11). Dievui neištesėjus savo pažado taip greitai, kaip tikėjosi, Abraomas pats „pasikūrė sau ugnelę“ – sugulė su verge, kuri pagimdė jam sūnų Izmaelį. Tokia saviveikla pridarė daug bėdos, o su tuo susijusios problemos vėliau tęsėsi iš kartos į kartą. Dievas jau buvo pažadėjęs išlaisvinti Izraelį, bet Mozė vis tiek ėmėsi iniciatyvos veikti savo jėgomis ir viską padaryti savaip. Kuo viskas baigėsi? Ogi jis nudėjo egiptietį vergvaldį ir paskui keturiasdešimt metų praleido dykumoje (žr. Išėjimo 2, 11–15). Petras prižadėjo sekti Jėzaus pėdomis iki įkalinimo ar net mirties (žr. Luko 22, 33), bet nesulaukęs Viešpaties nurodymo nukirto ausį nekaltam žmogui. Jei tamsa tave apgaubė Dievo sumanymu, tau nėra ko bijoti, nes Dievas tave per ją perves. Ar galime būti tuo visiškai tikri? Taip, nes galime remtis į nuostabius pažadus, kurių Biblijoje apstu. Pavyzdžiui, „Jis [Viešpats] lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems...“ (Psalmynas 112, 4), „Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ (Psalmynas 30, 6). Keturiasdešimt dienų, kurias Mozė praleido vienas ant kalno, Elijo buvimas ant Horebo kalno ir Pauliaus gyvenimo metai, kuriuos jis praleido Arabijos dykumoje, nebuvo tuščiai iššvaistytas laikas. Tai buvo Dievo plano dalis. Jėzus pasakė: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos…“ (Mato 10, 27). Šioje eilutėje atkreipk dėmesį į du dalykus:

1) juodžiausiomis akimirkomis Dievas suteikia pačių geriausių įžvalgų;

2) žmonės tavęs klausysis, nes patyręs tamsą, būsi „užsidirbęs teisę kalbėti“. Todėl susiimk ir leiskis Dievo pamokomas dalykų, kuriuos Jis gali atskleisti tik tamsoje.