Kaip bendrauti su sunkiais žmonėmis (3)

Niekas geriau už Jėzų nebuvo įvaldęs bendravimo su sunkiais žmonėmis meno. Romėnai norėjo Jį nutildyti, Erodas siekė nužudyti, Pilotas Jo klausimu nusiplovė rankas, religiniai lyderiai Jam pavydėjo, Jo paties namiškiai laikė Jį bepročiu, Jo miesto gyventojai kėsinosi užmėtyti akmenimis, Tomas Juo abejojo, Petras išsižadėjo, Judas išdavė, kareiviai mušė, minia skandavo „Nukryžiuot jį!“, artimiausi sekėjai išsilakstė. Tačiau Jėzus nėkart maldoje neprašė Dievo patraukti sunkius žmones iš Jo gyvenimo. Jei būtų to prašęs, būtų nė vieno nelikę. Kartais net ir malda gali būti neteisingai naudojama kaip būdas ko nors išvengti. Kartais prašome Dievo patraukti sunkų žmogų iš mūsų gyvenimo, nes nenorime vargintis nuolat konfrontuodami. Be to, jei Dievas atsilieptų į tą mūsų maldą, kaip to norime, netektume galimybės augti. O Jis trokšta, kad augtume ir bręstume. Jėzaus pamokymai apie tai, kaip reikia bendrauti su sunkiais žmonėmis, kilo iš gilios, intymios, skausmingos patirties ir išminties. Ir jie, labiau už bet kokio kito asmens žodžius, padarė poveikį didiems pasaulio lyderiams bei įvairiems judėjimams – nuo Mahatmos Gandhi iki Martino Lutherio Kingo ir Nelsono Mandelos. Petras rašo: „Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse. Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. […] Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2, 20–23). Tu pašauktas eiti Jo pėdomis.