Kaip priimti Dievo atleidimą?

Kai Dievas Dovydui atleido už svetimavimą ir žmogžudystę, Dovydas rašė: „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės. Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Psalmynas 32, 1–5). Neišpažinta ir neatleista nuodėmė slegia ir verčia jaustis apgailėtinai. Bet jeigu išpažinai savo nuodėmes ir priėmei Dievo atleidimą, nederėtų jaustis apgailėtinai. Tai kodėl vis tiek jautiesi nesmagiai? Ko gero, taip yra dėl auklėjimo. Juk vaikystėje ir jaunystėje kaip nors prasižengę girdėdavome sakant: „Kaip tau ne gėda? Tikiuosi, dar ilgai jausiesi nesmagiai.“ O jei nusižengimas būdavo nemažas, pavyzdžiui, sudaužei mašiną, galėdavai turėti reikalų su teisėsauga. Galima sakyti, kad žmogus tiesiog „užprogramuotas“ ilgalaikiam kaltės jausmui. Gerai tai, kad Dievo atleidimas veikia kitaip. Tą pačią akimirką, kai žmogus pasijunta Dvasios apkaltintas dėl savo nuodėmės ir ją išpažįsta, jis yra ir apvalomas nuo jos. Ryšys su Dievu atstatomas, atkuriamas pasitikėjimas Dievo akivaizdoje. Nesileisk šėtono smerkiamas, jei nuoširdžiai atgailavai. Nusikratyk kaltės ir gėdos. Šiandien kartu su psalmininku gali tarti: „Viešpatie, atleisdamas man, pašalinai mano kaltę.“ Eik ir gyvenk laisvėje, su pasitikėjimu ir džiaugsmu!

P.S. Kiti skaitiniai tema: nuodėmė ir atgaila.