Kaip reaguoti į paskalas? (2)

Kai kas nors pradeda skleisti apie tave paskalas, turėk omenyje, kad žmonės linkę kaltinti kitus srityse, kuriose nuolaidžiauja sau ar pateisina save. Kartą vienas vyras pradėjo įtarinėti, kad jo žmona netenka klausos. Vieną vakarą jis atsistojo kitame kambario gale, kuo toliau nuo jos. Žmona sėdėjo savo mėgstamame krėsle, atsukusi jam nugarą. Vyras labai švelniai paklausė: „Mieloji, ar girdi mane?“ Kai ji neatsiliepė, jis priėjo arčiau ir pakartojo klausimą: „Mieloji, ar girdi mane?“ Vis dar neišgirdęs jokio atsakymo, priėjo dar arčiau ir vėl paklausė: „Ar girdi mane?“ Kai ir tada neišgirdo jokio atsakymo, priėjo jau visai arti, atsistojo žmonai už nugaros ir tiesiai į ausį tarė: „Ar girdi mane?“ Žmona pažiūrėjo jam tiesiai į akis ir atsakė: „Ketvirtą kartą sakau, TAIP!“ Psichologai tai vadina „projekcija“ – mes projektuojame, t. y. priskiriame kitam žmogui baimes, mintis, jausmus, problemas ar ketinimus, kurie iš tikrųjų priklauso mums. Bet neturėtume leistis šitaip vedžiojami už nosies. Ledi N. Astor, britų parlamento narė, W. Churchilliui nuolatos buvo lyg rakštis šone, be paliovos jį kritikuodavo. Kartą, po vieno karšto jųdviejų ginčo, ledi Astor rėžė: „Winstonai, man nepatinka jūsų politika ir nepatinka jūsų ūsai.“ Jis tik dėbtelėjo į ją ir atsakė: „Ponia, nematau nė vienos žemiškos priežasties, dėl kurios jums derėtų liestis tiek prie vieno, tiek prie antrojo.“ Jėzaus kritikai išvadino jį demonų apsėstu. Pauliaus kritikai išvadino jį bepročiu, kvailiu ir nesąmonių paistytoju. Nesitikėk, kad tie patys žmonės su tavimi elgsis kitaip. Padrąsinimo žodis tau šiandien būtų toks: išlik susitelkęs ir nesileisk išblaškomas!