Kaip šauksi, taip atsilieps

Jėzus pasakė: „Nesikabinėkite prie žmonių, nebadykite pirštu į jų ydas ir klaidas, nekritikuokite už kiekvieną nusižengimą. [...] Tokia kritika jums grįš bumerangu.“ (Mato 7, 1–2, MSG vert.). Pats pagalvok, ar norėtum gyventi teisdamas ir teisiamas? Apie tai taikliai rašo vienas krikščionių autorius: „Mes esame sukurti gyventi bendruomenėje. [...] Negalime leisti, kad mus apimtų teisimo ar smerkimo dvasia. [...] Kažkas mums širdyje leidžia susidaryti apie save geresnį įspūdį, kai menkiname kitą. Tai ypač pasireiškia paauglystės metais ir, regis, turėtų liautis „suaugus“. Deja, laikui bėgant ta savybė tik mutuoja. [...] Mes smerkiame vieni kitų santykius, kai mūsų pačių santykiai braška. [...] tėvystės įgūdžius, kai mūsų pačių įgūdžiai pakibę ant plauko. [...] Žmogus, kuris niekada nesimankština, mums atrodo „tinginys“. [...] Slepiantį savo jausmus vadiname „šaltu“ [...] Mes vertiname vieni kitų darbus, žiūrime, kas iš mūsų labiau užsiėmęs, ką kamuoja didesnis stresas, kam sunkiau. Kai kas nors praneša blogą žinią, paslapčia džiūgaujame, kad nelaimė ištiko ne mus. [...] Kai kas nors praneša gerą žinią, tą išvadiname pasipūtėliu. Bet iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis niekas nelaimi, nes juk visi esame vienoje barikadų pusėje.“

Užuot smerkus, teisus ir kritikavus, Paulius ragina „esant galimybei patalkinti [...] imti ir patalkinti“ (Galatams 6, 10, NCV vert.). Todėl a) ieškok būdų palaiminti tą žmogų, kuris negalėtų tau atsakyti tuo pačiu; b) pagalvok, ką galėtum šiandien padrąsinti; c) nepatingėk ką nors padaryti gera dėl kito, kad jis pasijustų ypatingas. Jėzus pasakė: „Jei dalysitės su kitais, jums bus gausiai atlyginta. Su jumis bus elgiamasi taip, kaip jūs elgsitės su kitais.“ (Laisvas vertimas)