Kaip spręsti nesutarimus (1)

Paulius ir Barnabas buvo šaunios misionierių komandos nariai. Į savo pirmąją misijų kelionę jie pasiėmė ir jaunuolį, vardu Jonas Morkus. Galbūt vaikinas pasiilgo namų ar dar kas nutiko, bet skaitome, kad vėliau jis grįžo atgal į Jeruzalę. Į antrąją misijų kelionę Barnabas norėjo vėl pasiimti Joną Morkų, bet Paulius užprotestavo. Biblijoje skaitome: „Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą, o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei“ (Apaštalų darbų 15, 39–40). Įsivaizduoji? Du dvasios galiūnai, neįstengiantys išnarplioti konflikto. Žinok, taip nutinka net ir patiems geriausiems. Paulius buvo labai susitelkęs į tikslą ir negalėjo pakęsti blaškymosi, o Barnabas, kurio vardas reiškia „padrąsinimo, paguodos sūnus“, buvo labai pakantus, mylintis, tikėjo susitaikymu ir atsisakė išbraukti iš sąrašo bent vieną žmogų. Šis pasakojimas duoda mums mažiausiai dvi vertingas pamokas apie tai, kaip derėtų spręsti nesutarimus.

1) Kalbėdami apie bičiulius ir artimuosius mes esame linkę pro pirštus pažiūrėti į jų klaidas ir silpnybes. Retas kuris lyderis įstengia objektyviai įvertinti kraujo ryšį ir susitelkti į tai, kas iš tiesų geriausia organizacijai. Deja, dėl to dažnai nukenčia Dievo duota vizija.

2) Kartais reikalinga išmintinga ir patikima trečioji šalis, galinti padėti išnarplioti problemą. Jėzus davė labai aiškias gaires, kaip derėtų spręsti bėdas, kylančias bažnyčioje. Pirma, reikia eiti ir pasikalbėti su žmogumi akis į akis. Antra, jei tai nepadeda, kartu pasiimti dar vieną ar du asmenis ir dar kartą mėginti tai išspręsti. Trečia, jei ir tai negelbėja, pranešti apie situaciją brandiems dvasiniams lyderiams ir laukti jų patarimo (žr. Mato 18, 15–18). Toks yra biblinis nesutarimų sprendimo būdas, kurio mums derėtų laikytis.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.