Kaip susidoroti su praradimais (3)

Kaip galėtumėte padėti vaikams susidoroti su praradimo skausmu?

1) Nesumenkinkime vaikų gebėjimo liūdėti, gedėti. Labai dažnai vaikai nustumiami į šoną, tampa užmiršti gedintieji. Svarbu suprasti, kad jų skausmas toks pat intensyvus ir realus, kaip ir suaugusiųjų skausmas. Pripažinkite jų kančią, nenuneikite jos.

2) Nesiliaukite kalbėję apie netektis į patalpą užėjus vaikams. Vaikų atskyrimas nuo suaugusiųjų gedėjimo procese atima iš mažųjų galimybę būti paguostiems ir pastiprintiems. Vaikai turi aiškiau suprasti savo netektis. Neužginkite jiems dalyvauti kolektyviniame šeimos gedėjimo ir išsiliūdėjimo procese.

3) Raginkite vaikus dalytis savo jausmais. Pamokykite, kad būti tokiam, koks esi, kur kas svarbiau nei rodytis stipriam. Užtvirtinkite, pripažinkite jų jausmus. Mažų vaikučių suvokimas apie mirtį ir baigtį labai ribotas. Jie apie tai gali kalbėti tik labai trumpai ir konkrečiai. Vyresni vaikai daugiau supranta netekties reikšmę, tad juos reikėtų padrąsinti kalbėtis apie tai daugiau.

4) Nekliudykite atsiskleisti vaiko asmenybei. Mūsų gedėjimo stilius priklauso nuo mūsų asmenybės, charakterio. Introvertams reikia daugiau asmeninės erdvės. Ekstravertams norėsis būti tarp žmonių, bendrauti, išsikalbėti. Dažniausiai vaikams reikia suaugusiojo peties išsiverkti, o savarankiškesni vaikai nori būti palikti ramybėje susivokti, kas nutiko.

5) Bendraudami su vaikais kalbėkite aiškiai ir suprantamai. Nesakykite nieko, kas vaikus dar labiau sutrikdytų, supainiotų. Nesakykite: „Tavo tėtis iškeliavo, užmigo, išėjo“ ar pan. Kalbėti apie mirtį kaip apie šio fizinio gyvenimo baigtį yra normalu ir bibliška. Aiškūs žodžiai išsklaido neaiškumo rūką ir padeda suvokti netekties reikšmę bei leidžia vaikams užduoti jiems rūpimus klausimus.

Vaikai įstengia susidoroti su netektimis ir geba suprasti, kad amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana ir didysis sprendimas, leisiantis ir jiems vieną gražią dieną prisidėti prie brangių, mylimų artimųjų danguje (žr. Jono 14, 2-3).

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Kaip tu pats patyrei netektį vaikystėje? Ar sulaukei tinkamos pagalbos ir palaikymo iš suaugusiųjų, ar teko vienatvėje susidoroti su skausmu?
2. Kuris iš šių penkių patarimų tau atrodo sunkiausias pritaikyti praktikoje ir kodėl? Gal pats nejauti laisvės atvirai kalbėti apie netektis?
3. Ar yra šalia tavęs vaikas, kuris šiuo metu išgyvena netektį ar sunkų laikotarpį? Pasirink vieną konkretų šios dienos patarimą ir pamėgink jį pritaikyti šią savaitę bendraujant su tuo vaiku.
4. Įsivaizduok situaciją, kai vaikas tavęs klausia apie mirtį ar eina per netektį. Kokie konkretūs, aiškūs ir ramūs žodžiai galėtų padėti jam suvokti įvykį neprarandant vilties amžinajame gyvenime?

Baigiamoji mintis

Vaikai nėra per maži liūdėti, bet jie tikrai per maži liūdėti vieni. Mūsų uždavinys - ne apsaugoti juos nuo skausmo (to neįmanoma), bet būti šalia, kai tas skausmas ateina. Amžinojo gyvenimo viltis nėra būdas paneigti netektį, bet būdas eiti per ją - kelias, kuriuo vaikai gali eiti tik laikydamiesi suaugusiųjų rankos.

P.S. Kiti skaitiniai tema: netektis ir skausmas.