Kaip susidoroti su praradimais (4)

Ko vaikams iš mūsų reikia, kai jie gedi?

1) Mūsų atvirumo. Vaikams būtina žinoti, kad mums irgi liūdna, kad mes irgi jaučiame gilų skausmą. Kai jie mato mus verkiančius, o mes sakome, kad mums viskas gerai, vaikai sutrinka. Tada jie padaro išvadas, kad mūsų ašaros nieko nereiškia arba kad meluojame, ką nors slepiame ir nenorime būti su jais atviri. Jie turi pamatyti mūsų tikrąjį veidą, suprasti, kas esame ir ką jaučiame užėjus sielvartui.

2) Patikinimo, kad suprantame, ką jie jaučia, ir nesiekiame perdėtai jų apsaugoti. Jie – visai kaip ir mes – kartais turės „verkti, gedėti, pamesti“ (Mokytojo 3, 4. 6). Dievas leidžia mums patirti labai įvairių dalykų. O visa, ką Dievas daro, yra „tinkama tam laikui“ (Mokytojo 3, 11). Nenumokime ranka į vaikų liūdesį, pyktį ar depresiją. Tai dalis Dievo jiems duotojo žmogiškumo, padėsiančio jiems atrasti gyvenime pusiausvyrą ir tapti atjaučiančiais suaugusiais.

3) Jautraus išklausymo. Turėdami šalia atvirą ir supratingą suaugusįjį, kuris juos dėmesingai išklauso, vaikai savo netektyse ir praradimuose išmoksta augti ir bręsti. Įsiklausykime ir drauge apmąstykime jų jausmus. „Man rodos, tu pyksti. Gal nori apie tai pasikalbėti?“ Nieko neanalizuokime, tiesiog paklauskime. Klausykimės ausimis ir akimis. „Sakai, kad viskas gerai, bet tavo akys išduoda liūdesį.“

4) Leidimo išreikšti neigiamas emocijas. Normalu piktintis gydytojais, sistema, šeimos nariais ar net Dievu! Nesakykime vaikams: „Kaip tau ne gėda? Tau nederėtų šitaip kalbėti.“ Verčiau padrąsinkime: „Tu atvirai išreiški savo nusivylimą ir skausmą. Gal nori daugiau apie tai pasikalbėti?“ Atvira raiška pašalina neigiamos emocijos nuodus.

5) Dalyvavimo gedėjimo ritualuose. Nevarykime vaikų šalin, o priešingai, leiskime jiems dalyvauti gedėjimo apeigose, laidotuvėse, minėjimuose ir pan. Tai padės jiems geriau suvokti savo netektis, baigtį ir atneš išgydymą!

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Kaip tu pats reaguoji į savo vaiko liūdesį ar skausmą? Ar leidžiu jam pamatyti mano tikruosius jausmus, ar stengiuosi viską paslėpti už „stipraus tėvo“ kaukės?
2. Kai paskutinį kartą pastebėjai, kad tavo vaikas dėl kažko pergyvena - ar sugebėjai sustoti ir jį iš tikrųjų išklausyti, ar tik bandei greitai „išspręsti“ problemą?
3. Pasirink šią savaitę bent vieną situaciją, kai tavo vaikas išreikš neigiamas emocijas (pyktį, liūdesį, nusivylimą), ir vietoj to, kad bandytum jį nuraminti ar pataisyti, tiesiog pasakyk: „Atrodo, kad tau dabar sunku. Ar nori apie tai pasikalbėti?“ ir tylėdamas išklausyk.
4. Pagalvok apie kokią nors šeimai artimą netektį ar sunkumą, ir surask būdą, kaip į tai įtraukti vaikus pagal jų amžių - gal drauge užrašysite prisiminimus, drauge pasimelsite ar kartu dalyvausite kokioje paminėjimo apeigoje.

Baigiamoji mintis

Kaip tėvas tu turi galią ne tik apsaugoti savo vaiką, bet ir įgalinti jį augti per sunkumus. Kai leidi jam patirti liūdesį kartu su tavimi, kai išdrįsti būti atviru ir pažeidžiamu - tu mokai jį, kad gyventi reiškia jausti pilnai, verkti drąsiai ir augti išmintingai. Dievas tau patikėjo šį vaiką ne tam, kad jį izoliuotum nuo gyvenimo, bet kad palydėtum jį per gyvenimą.

P.S. Kiti skaitiniai tema: netektis ir skausmas.