Kalbėti tiesą su meile

Daugelis neturi artimo, kuris juos mylėtų taip, kad galėtų į akis pasakyti visą tiesą. Taip yra dėl to, kad, kitam susikirtus, kur kas lengviau nieko nesakyti. Tačiau tai – jokia meilė! Biblijoje skaitome: „Sąžiningas atsakymas – tikros draugystės ženklas“ (Patarlių 24, 26 CEV). Paprastai žinome, ką derėtų sakyti, tačiau mus sulaiko baimė sukelti konfliktą, ir mes tyliai nuryjame, ką norėjome pasakyti. Bet pagalvok: jei žinotum, kad mašinos stabdžiai neveikia, argi leistum savo artimajam sėsti prie vairo? Ne? Paulius rašo: „Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs [padaręs ką nors negera, netinkama], jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį [padėkite pasitaisyti] romiai“ (Galatams 6, 1, papildyta NCV). Taip turėtų elgtis visi dvasingi žmonės! Deja, vengdami papildomos įtampos ir norėdami išsaugoti taiką, mes dažniau linkę užglaistyti problemas, tad jos taip ir velkasi iki galo neišnarpliotos. Paulius rašo: „Kristaus kūne visi esame susaistyti (sujungti). Jei meluoji kitiems, galiausiai meluoji pats sau“ (Efeziečiams 4, 25 MSG). Tiesa, atvirumas nereiškia, kad gali elgtis paikai ar įžūliai ir tiesiog nemandagiai išrėžti žmogui į akis, ką panorėjęs. Neapgalvoti, neatsargiai ištarti žodžiai gali sunkiai sužeisti. Biblijoje skaitome: „Senesnio žmogaus aštriai nebark [nekalbėk grubiai su vyresnio amžiaus žmogumi], bet graudenk kaip tėvą, o jaunesnius kaip brolius, vyresnio amžiaus moteris kaip motinas, o jaunesnes kaip seseris...“ (1 Timotiejui 5, 1–2). Svarbiausia atminti štai ką: iškilus sunkumams, tikras, nuoširdus rūpestis reiškia įsitraukimą visa širdimi.

P.S. Galbūt jus sudomins: santykiai ir santuoka.