Kalebo dvasia

Jei Kalebas gyventų mūsų dienomis, laisviausiai galėtų pretenduoti į „Metų žmogaus“ titulą, suteikiamą įtakingam asmeniui, smarkiai į gera pakeitusiam vienokias ar kitokias aplinkybes. Štai kaip jis pats pasakoja savo istoriją: Aš buvau keturiasdešimtmetis, kai [...] Mozė siuntė mane [...] išžvalgyti krašto ir daviau jam sąžiningą ataskaitą. Bet mano bendrininkai, ėję su manimi, prislėgė žmonių širdis. O aš likau ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tą dieną Mozė pažadėjo, prisiekdamas: ‘Ta žemė, kurią tavo kojos mindžiojo, bus tikrai tavo [...] Šiandien man jau aštuoniasdešimt penkeri metai! Esu toks pat stiprus, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė. Kokios tuomet buvo mano jėgos, tokios ir dabar [...] Tad duok man tą aukštumų sritį, apie kurią kalbėjo VIEŠPATS tą dieną [...] Tad Jozuė palaimino jį ir atidavė Hebroną Jefunės sūnui Kalebui kaip paveldą. Taip Hebronas tapo [...] Kalebo paveldas iki šios dienos, nes jis buvo ištikimas VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui (Jozuės 14, 7–14).

Iš tokio žmogaus kaip Kalebas galime pasimokyti tikrai vertingų pamokų. Visa, ką apie jį sužinojome, sutraukime į 4 sakinius: 1) Jis buvo įkvėptas kitokios dvasios nei aplinkiniai. Jis buvo pozityviai nusiteikęs – toks, kuris stiklinę mato pusiau pilną. 2) Jis tikėjo, kad su Dievo pagalba galima įveikti kiekvieną kelią pastojusį milžiną, net jei kiti tvirtintų priešingai. 3) Jis turėjo tokią viziją, kurios neužgesino nei amžius, nei aplinkybės. Jis buvo noriai nusiteikęs darbuotis ir laukti tiek, kiek reikės (o tam prireikė 45-erių metų). 4) Būdamas senyvo amžiaus jis išliko jaunas širdyje ir visiškai pasišventęs Dievui. Prašyk Dievo įkvėpti tau Kalebo dvasios.