Kantrybės auginimas

Įdomus faktas, kad sendami daromės kantresni, nors laiko mums lieka vis mažiau. Kodėl taip yra? Dėl to, kad keičiasi požiūris! Nors problemos labai jau nepasikeitė, bet pakito mūsų požiūris į jas. Kadaise erzinę ir liūdinę dalykai šiandien mažiau mus jaudina, nes nugyvenome pakankamai ilgai, kad suprastume, ką reiškia žodžiai Gana [tau] mano malonės (2 Korintiečiams 12, 9). Gyvendamas supranti, kad dėl daugelio dalykų tiesiog neverta sukti galvos. Užuot nervinęsi ir verkšlenę (kas bet kuriuo atveju nepadeda, o tik pavagia mūsų džiaugsmą), giedame giesmę: „Dieve, mano Tėve, Tavo malonė dar nepranyko, Tavo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė Tavo ištikimybė. Tu niekada nesikeiti. Koks buvai, toks esi ir būsi.“ (Senas himnas, grįstas eilutėmis iš Raudų knygos (žr. 3, 22–23). Visai kaip Juozapas, atsigręžęs atgal ir apžvelgęs savo gyvenimą, supranti, kad dalykai, kurių nesitikėjai ištverti, ėjo ir praėjo. Ir tu gali ištarti: Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera... (Pradžios 50, 20). Taip, tinkamas požiūris iš tikrųjų gimdo ir brandina kantrybę: Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę [kantrybę, kt. vert.], ištvermė – išmėgintą dorybę [ugdo ir stiprina charakterį, TLB vert.], išmėginta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (Romiečiams 5, 3–5). Leisk Dievui toliau ugdyti kantrybę.