Kas rūpi tau, rūpi Dievui

Tekstų autorius Dagas Koldironas rašo: „Esu tolimųjų reisų vairuotojas. Mano Džeko Raselo veislės kalytė, vardu Didi, nuolat visur važinėja kartu su manimi. Kartą, prieš įvažiuojant į Atlantą, nusprendžiau sustoti pramankštinti kojas ir pavedžioti Didi. Man su ja bežaidžiant, kažkas staiga patraukė jos dėmesį ir ji kaip kulka šovė į mišką. Ilgai vaikščiojau kviesdamas ją vardu, bet veltui. Išsiunčiau pagalbos prašymą pravažiuojantiems kolegoms ir toliau ieškojau Didi iki pat tamsos. Galiausiai man talkinusieji nuleido rankas ir pasakė, kad jiems laikas važiuoti. Kiti pažadėjo už mane melstis. Nebuvau tikras, ar Dievas išklauso maldų, mat pats prieš tai meldžiausi jau kelias valandas. Paiešką teko nutraukti ir važiuoti toliau. [...] Kai kitą rytą ruošiausi į kelią, dėl visa ko atsidariau savo nešiojamąjį kompiuterį ir pasitikrinau feisbuko paskyrą. O ten mirgėjo įrašai: „Meldžiamės už tave“, „Laikykis“, „Pasitikėk Dievu“ ir pan. Draugai stengėsi mane paguosti. Man pasidarė lengviau, kad ne man vienam taip rūpi mažoji neklaužada Didi. Kaip troškau vėl atsidurti netoli Atlantos. Pagalvojau, gal vertėtų melstis tokia malda: „Viešpatie, išrūpink man paskyrimą dar kartą važiuoti į Atlantą.“ Žinojau, kad tikimybė labai menka. Laukti gali tekti net kelias savaites. Bet atsidaręs kompiuterį pasitikrinau savo darbo grafiką ir maršrutą, paaiškėjo, kad kitas taškas – Atlanta! Nejaugi mano malda buvo tokia veiksminga? Kitą rytą suskambo mano mobilusis. Skambino Rasas, vienas iš skyriaus vadovų. Jis pasakė: „Mačiau tavo šunį pakeliui į darbą.“ Negalėjau patikėti savo ausimis. Turėjau kuo greičiau atsidurti Atlantoje. Iš vilkikų centro tenai Rasas nuvežė mane į vietą, kurioje buvo pastebėjęs Didi. Po kelių valandų paieškų pajutau norą atsigręžti atgal. Tada ir pamačiau ją, ramiai sau tupinčią prie vieno namo durų. Pastebėjusi mane ji atskuodė tiesiai man į glėbį. Paėmęs ją ant rankų sušukau: „Ačiū Dievui!“ Mažoji išdykėlė buvo išgelbėta.“

Biblijoje skaitome: „Paveskite jam [Dievui] visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5, 7). D. Koldironas pasakojimo gale sako: „Kas žino, kas dedasi šuns galvoje. Bet viena aišku: mes ne vieni. Dievas visuomet atsiliepia į mūsų maldas.“

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Ar prisimeni situaciją, kai Dievas netikėtai atsakė į tavo maldą? Kaip tai pakeitė tavo požiūrį į maldą?
2. Kokius rūpesčius tau sunkiausia patikėti Dievui? Kodėl?
3. Šiandien išdrįsk pavesti Dievui tą rūpestį, kurį bandai išspręsti tik savo jėgomis. Užrašyk, kaip jautiesi tai padaręs.
4. Paskambink draugui, kuris išgyvena sunkumus, ir pasiūlyk už jį pasimelsti. Pasidalink su juo šia istorija apie Didi.

Baigiamoji mintis

Kartais mūsų gyvenimo „Didi“ - tai rūpesčiai, kuriuos bandome susigrąžinti patys, užmiršdami, kad Dievas jau veikia. Kai išmoksime iš tiesų pavesti savo rūpesčius Jam, atrasime ramybę net laukdami atsakymo.

P.S. Po šio kurso supratau, kad daugiau žmonių patiria stresą ir nerimą, ir kad ne aš viena tokia. Kursas "Kaip įveikti nerimą ir baimę" suteikė vilties... K.

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.