Kas yra pamaldumas?

Kokios mintys tave aplanko išgirdus žodžius „pamaldumas“ arba „dievotumas“? Religiniai nurodymai ir taisyklės? Krikščionys, aiškinantys, ko nevalia daryti? Nieko nuostabaus, kad daugybė žmonių vengia susidūrimo su tikinčiaisiais. Ar pamaldumas/dievotumas apskritai įmanomas šiame technikos pažangos ir interneto amžiuje? O gal dievotam buvo įmanoma būti tik tada, kai viskas vykdavo lėtai ir paprastai? Tačiau iš tikrųjų pamaldumas/dievotumas yra širdies nuostata, o ne kultūra. Toji nuostata labai menkai susijusi su tuo, kaip žmogus vilki (nors kai kuriems iš mūsų tą sunku suprasti), ką vairuoja ir kiek turto turi. Ji nesusijusi su asmeniniais mūsų pageidavimais ar standartais, kuriuos norėtume primesti kitiems. Biblijoje skaitome: Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį (1 Samuelio 16, 7). Pamaldumas/dievotumas yra vidinė būsena. Kuo ilgiau apie tai mąstysi, tuo labiau įsitikinsi, kad tikrai pamaldus žmogus yra tas, kurio širdis jautri Dievui, kuris rimtai žiūri į Viešpatį ir Jo Žodį, kuris labiau už viską trokšta dar daugiau Dievo. Dovydas šaukė: Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Tai viskas! Tu gali būti turtingas ar vargšas, jaunas ar senas, miestietis ar kaimietis, pavaldinys ar vadovas, aktyvus ar ramus, susituokęs ar viengungis, leiboristas ar konservatorius – tie dalykai visiškai nesvarbūs. Svarbiausia – ar tavo širdyje yra ilgesys, troškimas dar geriau ir artimiau pažinti Dievą ir paklusti Jam, vaikščioti su Juo. Todėl užduok sau klausimą: „Ar aš noriu būti pamaldus?“ Jei atsakymas tau nepatiks, pulk ant kelių ir melsk, kad Dievas keistų tavo širdį ir nuostatas.

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.