Kliautis jausmais neišmintinga

Tikriausiai visi turime tokių pažįstamų, kurių paprašius ką nors padaryti, jie beregint mielai sutinka, bet vėliau taip nieko ir nepadaro. Kad ir kokie mieli būtų, jie visiškai nepatikimi. Tokie yra ir mūsų jausmai. Jais neįmanoma kliautis, nes mūsų gerovė jiems vienodai šviečia, jiems rūpi tik pasireikšti. Pavyzdžiui, jausmai neduoda ramybės ir stumia prasilėkti per parduotuves, nors neturime tam pinigų. Jie gundo mus sušlamšti gabalą sūrio pyrago, nors pasišovėme suvartoti mažiau kalorijų. Jie leidžia mums iki vėlumos dirbti ar žiūrėti televizorių, nors puikiausiai žinome, kad rytą reikės anksti keltis. Trumpai tariant, mūsų jausmai permainingi, nepastovūs. Jie keičiasi kaip vėjas. Išties keista, kad jiems duodame tiek daug valios savo gyvenime. Mes, tikintieji, turime išmintingesnę ir patikimesnę atramą už jausmus – Dievo Žodį. Pajutus stiprų jausmą ne visuomet paprasta nustatyti, ar jis neprieštarauja Dievo valiai. Jeremijas sako: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį [slaptus motyvus], išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius“ (Jeremijo 17, 9–10, su NLT papildymu). Tą Viešpats atlieka per savo Žodį: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir [iškelia, atsijoja, analizuoja] teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hebrajams 4, 12, su AMPC papildymu). Jei išties nori pakilti aukščiau savo jausmų, leisk Dievo Žodžiui būti lemiamu veiksniu visuose sprendimuose.