Ko tikėtis gyvenimo kelionėje? (3)

Užuot ieškojęs kaltų, privalai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kai Dievas Edeno sode paklausė Adomo, kodėl jis valgė nuo medžio, tas tuojau kaltę suvertė žmonai: „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pradžios 3, 12). Toliau skaitome: „VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“ “ (Pradžios 3, 13). Ieva apkaltino velnią. Ar Dievas priėmė tokius pirmųjų žmonių pasiteisinimus? Ne. Adomui Viešpats tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: ‘Nuo jo nevalgysi!’, – tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins...“ (Pradžios 3, 17–18). Paskui tarė Ievai: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“ (Pražios 3, 16). Po tų žodžių Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Rojaus. Galbūt tau norisi paklausti: „Jei Dievas viską žino, kodėl Jis taip užsirūstino ant Adomo ir Ievos?“ Todėl, kad nė vienas iš jų neprisiėmė atsakomybės už savo veiksmus. Kai nusidedi, Dievas visuomet pasirengęs atleisti tavo nuodėmę (žr. Nehemijo 9, 17). Bet Viešpats negali pakęsti tyčinio klaidinimo, racionalių pasiaiškinimų, išsisukinėjimų, pasiteisinimų ir kaltės vertimo kitam. Jo Žodis skelbia: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Patarlių 28, 13). Taigi jeigu nori žengti pirmyn, teks prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą!

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.