Kodėl reikia studijuoti Bibliją? (2)

Paulius rašo: „Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5, 11–14). Reikšmingas žodis šiose eilutėse yra „laikas“. Matome, kad žmonės, kuriems adresuotas šis laiškas, turėjo tam tikrą „mokymosi negalią“ („pasidarėte nerangūs klausyti“), t. y. jie buvo lėti mokytis. Žmogui jau laikas į universitetą stoti, o jis čia dar tik į pradinę mokyklą vaikšto ir iš naujo abėcėlės mokosi. Žmogui jau laikas pačiam būti mokytoju ir perteikti kitiems svarbias tiesas, o jam vis dar reikia jas aiškinti. Šiose eilutėse kalbama apie „stiprų valgį subrendusiems“. Kas tie subrendusieji? Krikščionis yra dvasiškai brandus, jei išmoko kasdienybėje taikyti Šventojo Rašto tiesas. Dvasinėje plotmėje „nežinojimo“ priešingybė nėra „žinojimas“, o „paklusnumas“. Paklusnumas tam, ką skelbia Raštas, yra ryškiausias dvasinės brandos ženklas. Žmogaus atmintyje išlieka 10 procentų to, ką išgirdo, 50 procentų to, ką pamatė, 90 procentų to, ką pavyko padaryti. Todėl Biblija ir ragina: „Būkite Dievo žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai. Jei būsite vien klausytojai, tik patys save apgaudinėsite ir kvailinsite. [...] Jei būsite vykdytojai, Dievas už tai jus laimins.“ (Jokūbo 1, 22–25, NLT).