Kodėl žmogui reikalingas ryšys su Dievu?

Nuo pat pirmojo Pradžios knygos skyriaus darosi aišku, kad ryšys su Dievu yra pamatas, ant kurio gyvenime turi būti statoma visa kita. Statyti ant ko nors kito – tas pats, kas statyti ant slankiojo smėlio. Kodėl? Todėl, kad anksčiau ar vėliau mūsų ryšiai su vaikais, su broliais ir seserimis, su sutuoktiniu, su tėvais ar bičiuliais sutrūkinės ar išvis nutrūks. Jei nesuprantame, kad visų pirma esame sukurti bendrauti su Dievu, tai taip ir liksime nesupratę, iš kur mūsų širdyse atsiveria toji tuštuma ir vienatvė. Tą tuštumą stengsimės (nesėkmingai) užpildyti trimis dalykais:

1) Žmonėmis. Artimas žmogus gali iš dalies patenkinti meilės ir emocinio artumo poreikį, bet dvasinės tuštumos širdyje neužpildys niekas kitas, tik Dievas.

2) Daiktais. Materialūs dalykai mūsų gyvenimą daro patogesnį, mes džiaugiamės didesniu komfortu. Turėdami daugiau šlamančių galime nuveikti daugiau gero ir nuveikti tai, apie ką kukliau gyvenantys gali tik pasvajoti. Tačiau net ir turėdamas apsčiai materialių dalykų žmogus vis tiek gali jaustis vienišas ir nelaimingas.

3) Religija. Religija Dievo nedomina. Jį domina gyvas ryšys su tavimi. Religija tampa reikšminga tik tuo atveju, jeigu sustiprina tąjį ryšį (o taip būna anaiptol ne visuomet). Labai dažnai religinės taisyklės kliudo užmegzti ar tvirtinti ryšį su Dievu. Biblijoje skaitome apie religingus žmones, kurie pražiopsodavo Dievą, nors Jis būdavo visai šalia. Kartais mes taip užsisukame savo religinėse ideologijose, mokymuose ir principuose, kad nebesuprantame, jog gyvenime visų svarbiausia yra asmeninis, artimas, kasdienis ryšys su Dievu, bendravimas, pilnas pokalbių ir įsiklausymo.

P.S. Galbūt jus sudomins: santykiai ir santuoka.