Koks gyvenimas prasmingas ir vertas Dievo akyse?

Kanzaso valstijoje, Hiavatos miestelyje yra kapinės, kuriose galima išvysti keletą įspūdingų, masyvių antkapių. Juos kadaise pastatė Džonas Milburnas Deivisas. Nors iš pradžių jis buvo tik paprastas samdinys, bet ūkiuose darbuodavosi puikiai, tad laikui bėgant susikrovė nemažus turtus. Deja, per tą laiką draugų jis nesusirado, o ir su žmonos artimaisiais nelabai bendravo, mat anie jį laikė jai „per prastu“. Įskaudintas tokio požiūrio Džonas įpykęs prisiekė jiems nepalikti nė cento. Kai mirė jo žmona, vyriškis ant jos kapo pastatė įspūdingą paminklą – dvi statulas, vaizduojančias jį ir ją sėdinčius foteliuose. Jam tai taip patiko, kad jis nusprendė pastatyti ir antrą paminklą, vaizduojantį jo žmoną, priklaupusią su vainiku prie jo būsimo kapo. Vėliau jis paprašė skulptoriaus jai prie nugaros pridėti sparnus. Paskui jam šovė dar viena kita mintis. Apsidairyti nespėjo, kaip paminklams sau ir žmonai atminti buvo išleista ketvirtis milijono dolerių. Paprašytas paaukoti lėšų vietos ligoninei ar vaikų baseinui, senasis šykštuolis tik atsakydavo: „Kodėl turėčiau aukoti? Ką šis miestas man yra padaręs gero?“ Per gyvenimą sukauptus pinigus Deivisas išleido akmeninėms statuloms. Jis mirė vargšų prieglaudoje vienišas ir rūškanas, sulaukęs devyniasdešimt dvejų metų amžiaus. O kas nutiko jo paminklams? Kiekvienas jų pamažėle smenga į Kanzaso žemelę. Neprižiūrimi, laiko paveikti ir vandalų nuniokoti paminklai primena apie pagiežingą ir savanaudišką žmogaus gyvenimą. Galima įžvelgti tam tikrą poetinį teisingumą, kad po kelių metų jie visiškai susmegs ir jų galutinai neliks. Tiesa, ūkininko Džono Deiviso laidotuvėse dalyvavo vienas vienintelis žmogus – Horacijus Inglandas, antkapių pardavėjas! Neleisk, kad tau taip nutiktų. Gyvenk gyvenimą, kuris būtų prasmingas ir vertas Dievo akyse!

P.S. Galbūt jus sudomins: santykiai ir santuoka.