Kuo senesnis, tuo geresnis

1968 m. vienas mokslininkas, kasinėdamas indėnų kapavietę, užtiko šešių šimtų metų senumo vėrinį, suvertą iš sėklų. Vieną iš tų sėklų jis ėmė ir pasėjo. Spėkit, kas nutiko. Ogi sėkla sudygo ir pradėjo augti. Įsivaizduok, nors giliai po žeme ji snaudė ištisus šešis šimtmečius, joje visą tą laiką slypėjo gyvybė.

Galbūt jau daug metų esi krikščionis, bet jautiesi dvasiškai apsnūdęs. Tačiau tavy bet kada gali užgimti noras nešti vaisių, nuveikti prasmingų darbų. Gera žinoti, kad tai padaryti niekada ne vėlu. Pradėti gali nors ir tuojau pat. Biblijoje skaitome: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg Libano kedrai. Pasodinti VIEŠPATIES Namuose, jie žaliuoja mūsų Dievo kiemuose. Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, visada žalių ir sultingų, liudydami, koks teisus VIEŠPATS mano Uola, nes nėra jame ydos“ (Psalmynas 92, 13–16). Ar žinojai, kad palmė gausiausią derlių neša būtent paskutiniaisiais metais? Taip gali būti ir tau. Biblijoje skaitome: „Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais“ (Izaijo 65, 22). Ši eilutė reiškia, kad, nepaisant susilpnėjusios regos, slenkančių plaukų ir kitų senatvės bėdų, paskutinis tavo gyvenimo etapas gali būti ir pats nuostabiausias. Net jei ką nors darydamas užtruksi ilgiau, tau labai pravers per ilgą laiką iš Dievo Žodžio ir gyvenimo su Kristumi sukaupta patirtis, ir tu paliksi ryškų pėdsaką šiame pasaulyje.