Kur Dievas, kai skauda?

Jei galėtum Dievui pateikti vieną klausimą, į kurį tikrai sulauktum atsakymo, kaip jis skambėtų? Kai G. Barna apklausų bendrovė šį klausimą per nacionalinę apklausą pateikė JAV gyventojams, populiariausias buvo toks: kodėl pasaulyje yra tiek skausmo ir kančių? Trumpas atsakymas būtų toks: per pirmą atėjimą Kristus atėjo išgelbėti mūsų nuo bausmės už nuodėmę, per antrą atėjimą ateis išgelbėti mūsų nuo nuodėmės buvimo ir atkurti prarastojo rojaus. O tuo tarpu gyvenime teks susidurti ir su skausmu, ir su kančia. Jobas buvo geras, dievotas žmogus, bet kančios neišvengė: per vieną dieną tragiškai žuvo visi dešimt jo vaikų. Biblijoje skaitome: „Žmona tarė jam: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ Bet jis atsakė: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą“ (Jobo 2, 9–10). Ištikus sunkumui svarbūs du dalykai: pirma, mes arba visiškai sužlungame, arba artinamės prie Dievo; antra, labai svarbu, ką tokiose situacijose kalbame. Biblijoje skaitome, kad Jobas nenusidėjo savo lūpomis, nors gedėjo ir sielvartavo. Jis turėjo Dievui daug klausimų, į kai kuriuos jų taip ir nesulaukė atsakymų. O kai pravėrė lūpas, tai kalbėjo taip: „Bet jis žino kiekvieną mano žingsnį! Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas. Koja kojon ėjau su juo, nenukrypdamas į šalį, ir laikiausi jo parodyto kelio. Nepasitraukiau nuo jo ištartų įsakymų, branginau širdyje jo žodžius“ (Jobo 23, 10–12).

P.S. Galbūt jus sudomins: netektis ir skausmas.