Laimėti įmanoma „antrame kėlinyje“

Pertrauka tarp kėlinių skirta ne tik kvapui atgauti, bet ir įvertinti žaidimą. Tai laikas dar kartelį apsvarstyti savo veiksmus ir nuspręsti, ką reikėtų pakoreguoti ar iš esmės keisti, kad antroje rungtynių dalyje komandai sektųsi geriau. Dažnai nutinka, kad pirmame kėlinyje komanda atsilieka ir pralaimi, bet po pertraukėlės susiima ir galiausiai rungtynes laimi. Kol nenuskambėjo paskutinis teisėjo švilpukas, tol žaidimas tęsiasi. Tai tiesa ir kalbant apie žmogaus gyvenimą. Kol esi gyvas, tavo laikas dar nesibaigė, „žaidimas“ tęsiasi. Laikrodis dar tiksi skaičiuodamas tau skirtas valandas. Tau vis dar yra likę laiko gyventi, daugiau ar mažiau. Svarbu suprasti, kad pirmasis tavo gyvenimo „kėlinys“ nebūtinai nulems „žaidimo“ baigtį. Galbūt perkopęs į antrąją gyvenimo pusę supratai pridaręs nemažai klaidų, patyręs daug nusivylimų, nesėkmių ir skaudžių gyvenimo smūgių. Bet nenusimink! Kol gyveni, kol esi čia, kol nenuskambėjo „paskutinis švilpukas“, tol nevėlu: Dievas vis dar gali užvesti tave ant savo kelio ir parodyti tau vienam skirtą planą. Jis žvelgia į tavo ateitį, o priešas bakština gręžiotis atgal ir susitelkti į savo praeitį. Dievas ragina: „Tu gali, nepaisydamas to, kas padaryta!“ Priešas šnypščia: „Tau nepasiseks dėl to, ko prisidirbai.“ Dievas niekada nenaudoja prieš žmogų jo praeities. Tik priešas ją primindamas stengiasi visaip žmogų riboti ir kontroliuoti. Nesvarbu, ko tavo praeityje daugiau – gėrio, blogio ar bjaurasties – velnias siekia palikti tave joje įkalintą. Dievas nori, kad pasimokytum iš savo praeities, o ne pasiliktum joje gyventi.