Laistyk sėklą Dievo Žodžiu

Izaijas rašo: „Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos…“ (Izaijo 55, 10–11). Jei nori derliaus, turi berti į dirvą sėklas, nes pjauna tik tas, kas sėja. Biblijoje skaitome: „[...] kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Korintiečiams 9, 6). Sėklas reikia ne tik suberti dirvon, bet ir palaistyti. Kaip laistyti dvasines sėklas? Savo maldomis ir Dievo Žodžiu! Nes tik taip „dygsta“ ir „želia“ augalai. Biblijoje taip pat skaitome: „Mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje…“ (Patarlių 18, 21). Taigi viskas, ką kalbame, turi galią nešti gyvenimą arba mirtį. Todėl pasėtoms sėkloms kalbėk gyvenimo žodžius. Dievas kalbėjo izraelitams: „Jūs sakote: „Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus [...] Mes įžūliuosius laikome laimingais, nes nedorėliai ne tik puikiai gyvena…“ (Malachijo 3, 14–15). Gal ir tu netyčia esi ištaręs tokių ar panašių žodžių? Jei taip, būk atsargus: murmėjimas buvo toji nuodėmė, kuri privertė izraelitus vaikščioti ratais, ištisus keturiasdešimt metų klajoti po dykumą. Tai, kad Dievas tau ką nors prižada, nereiškia, kad viskas įvyks automatiškai. Yra dalykų, kuriuos privalėsi atlikti pats.

Pirma, apsispręsk nemurmėti ir nesiskųsti. Biblijoje skaitome: „Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų [izraelitai] murmėjo ir žuvo nuo naikintojo“ (1 Korintiečiams 10, 10).

Antra, susiderink su Dievo Žodžiu ir gyvenk pagal jį. Biblijoje skaitome, kad Dievas „iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Romiečiams 4, 17). Tikėjimas sutinka su Dievu ir pritaria Jo Žodžiui tada, kai dar nesimato jokių ženklų nei rezultatų. Jeigu lig šiol daug sėjai, bet kol kas dar nieko nenupjovei, nepaliauk tikėti ir toliau laistyk sėklą, skelbdamas virš jos Dievo Žodį, taip išreikšdamas tikėjimą, kad lauki palaiminimų pjūties meto.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.