Manai, Dievas išsirinko ne tą žmogų?

Kadaise, vieną sekmadienio vakarą bažnyčioje prie Mary Southerland priėjęs nepažįstamasis paplekšnojo per petį ir pasakė, kad ji pašaukta patalkinti muzikinėje tarnystėje ir tarnauti bažnyčios jaunimui. Tada Mary pagalvojo, kad žmogeliui ne visi namie. Ji buvo ką tik baigusi pedagoginę mokyklą, įgijo pradinio ugdymo mokytojos specialybę. Tąkart į bažnyčią ji atėjo draugės pakviesta pagiedoti per vakarines pamaldas – ir viskas (ar bent jau tąkart jai taip atrodė). Pamaldoms pasibaigus draugė padrąsino: „Žinai, bent jau pasimelsk dėl to, ką išgirdai.“ Mary rašo: „Ir štai aš, prabėgus trisdešimt metų, toliau tarnauju, nesiliaudama stebėtis nepaprastu Dievo planu savo gyvenime.“ Labai dažnai leidžiamės nukreipiami savo silpnybių ir nesaugumo jausmo. Bet turime suprasti, kad Dievas visąlaik ieško paprastų žmonių savo nepaprastiems sumanymams įgyvendinti. Mes prigalvojame įvairiausių priežasčių, kodėl negalėtume labiau įsitraukti į bažnyčios ar visuomenės veiklą ar padėti kitiems. Labai tikėtina, kad vienas pats tikrai nesijausi pajėgus ką nors nuveikti. Tik nedaugelis turi tokį stiprų tikėjimą pavieniui nuveikti didžių darbų. Bet štai Paulius paaiškina, kad Dievo „galybė tampa tobula silpnume“ (2 Korintiečiams 12, 9). Kai Mozė siuntė į Kanaaną dvylika žvalgų išžvalgyti priešų teritorijos, dešimt iš jų grįžo ir sakė: „Neturime jokių šansų! Ten gyvenantys milžinai mums per dideli, jų neįveiksim“ (žr. Skaičių 13, 28). Bet du nesutiko su daugumos nuomone ir kalbėjo taip: „Keliaukime tučtuojau ir užimkime jį, nes tikrai galime juos nugalėti“ (Skaičių 13, 30). Dievas mato tave kaip „galintį“ ir „pajėgų“ ne todėl, kad būtum galingas pats iš savęs, bet dėl to, kad toks yra Jis. Kai Jis stovi greta, tu gali pakilti su pasitikėjimu, žinodamas, kad viską gali įveikti. Dievas jau dabar mato tave kaip laimėtoją, kaip nugalėtoją, galintį pasiekti didžių dalykų dėl tau dovanotų talentų ir galių.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.