Meilė, kuri nekelia sąlygų

Amerikiečiai labai mėgsta klijuoti lipdukus ant automobilių bamperių. Tėvai neretai prisiklijuoja skelbiančius, kad jų vaikas – geriausias vienos ar kitos mokyklos mokinys, medalininkas. Ir nors, žinoma, labai smagu džiaugtis savo vaikų sėkme, dėl to gali iškilti dvi problemos. Pirma, tai kelia susierzinimą kitiems tėvams, kurių vaikai nėra tokie talentingi ir patiria sunkumų. Štai viena mama neapsikentusi užsiklijavo lipduką, skelbiantį „Mano vaikas gali duoti į kaulus tam jūsų medalininkui!“ Kita problema – šeimos didžiavimasis vaiku gali sunkia našta prislėgti jo nebrandžius pečius. Ar nepagalvojate, kad toks svoris – ne vaiko pečiams? Jis gali su tuo nesusidoroti. Vaikas turi žinoti, kad yra mylimas ir priimamas tiesiog dėl to, kas savaime yra vertingas. Pietų Kalifornijos universiteto futbolo komandos trenerio Johno McKay’aus sūnus taip pat žaidė futbolą ir buvo vienas sėkmingiausių USC komandos žaidėjų. Per interviu paprašytas pakomentuoti sūnaus pasiekimus, treneris kalbėjo: „Taip, mane labai džiugina jaunėlio Džono pasiekimai. Šis sezonas jam buvo labai sėkmingas. Jis puikiai žaidžia, labai juo didžiuojuosi. Bet lygiai taip pat džiaugčiausi ir didžiuočiausi juo, jeigu jis išvis nežaistų futbolo.“ Koks puikus atsakymas! Net ir pralaimėjęs rungtynes, sūnus neprarastų tėvo meilės ir palaikymo, nes jis mylimas tėvo širdyje ne dėl to, ką veikia, dirba ir pasiekia. Būtent tokios meilės vaikams reikia iš tavęs. Biblija ragina: „[...] gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus...“ (Efeziečiams 5, 2). Kristaus meilė nepriklauso nuo mūsų pasiekimų, ji yra besąlygiška, ištikima, nenugalima ir niekada nesibaigia. Tokia turėtų būti ir tavo meilė!

P.S. Kiti skaitiniai tema: šeima ir tėvystė.