Metas subręsti

Paulius rašo: Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys! (1 Tesalonikiečiams 5, 23-24). Kaip manai, ar bręsti dvasiškai? Prieš atsakant į šį klausimą derėtų pasigilinti, kas yra branda. Branda – tai suaugimas, supratimas, sąmoningumas. „Branda yra gebėjimas suvaldyti pyktį, be smurto ar apmaudo priimti skirtumus. Branda – tai kantrybė, trumpalaikio malonumo atidėjimas vardan ilgalaikės naudos. Tai gebėjimas atremti pasipriešinimą ar ryžtą atimančias nesėkmes. Mokėjimas pasitikti nemalonius, į neviltį varančius dalykus neverkšlenant ir nepalūžtant. Branda – tai nuolankumas. Gebėjimas ištarti „Aš suklydau.“ O jei esi teisus, gebėjimas to garsiai nepabrėžti. Branda – tai galia priimti sprendimą ir jį įgyvendinti nesiblaškant ir nesigręžiojant į šalis. Brandus žmogus palaiko ryšį su kitais, laikosi duoto žodžio, ištvermingai laikosi krizės akivaizdoje. Nebrendylos yra alibi meistrai: dažniausiai jie būna sutrikę ir neorganizuoti. Tokių gyvenimas – painus netesėtų pažadų, buvusių draugysčių, nebaigtų reikalų ir gerų ketinimų labirintas. Branda – tai menas susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti, drąsa keisti, ką gali pakeisti, ir išmintis tą skirtumą suprasti.“ Biblijoje skaitome: Todėl [...] kilkime į tobulumą [„siekime brandos“], užuot vėl dėję pamatus... (Hebrajams 6, 1). Žodis šiai dienai: siekime brandos.