Mokykis paleisti

Pradžios knygos 12-ame skyriuje skaitome apie tai, kaip Dievas liepė Abraomui iškeliauti iš gimtosios šalies, tolyn nuo savo artimųjų ir viso to, kas iki tol užtikrino jo saugumą. Taręs „taip“ Dievui Abraomas žengė į nežinią, taip sakant, nuėjo dar nepramintu taku, remdamasis vien tik pažado galia. Skaitome, kad nė kiek nedvejodamas septyniasdešimt penkerių metų patriarchas „Abromas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo liepęs“ (Pradžios 12, 4). Paskui, prabėgus dar dvidešimt penkeriems metams, jam gimė sūnus, kurį pavadino Izaoku. Tai buvo ne šiaip palikuonis, o tiesiog gyvas stebuklas, išpildęs Dievo pažadą, kad per Abraomo palikuonis palaimintos bus visos tautos, kaip parašyta: „<...> visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs...“ (Pradžios 26, 4-5). Ir štai tada Dievas netikėtai pateikia keistą reikalavimą: „Paimk savo sūnų, tęsė jis, savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu“ (Pradžios 22, 2). Skaitome, kad paklusęs Dievo žodžiui Abraomas „pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką“ (Pradžios 22, 3). Dievo žadėtas palaiminimas labai priklausė nuo Abraomo noro ir gebėjimo paleisti tai, ką labiausiai mylėjo. Pastangos išlaikyti, išsaugoti Izaoką būtų buvusios visiškai natūralios ir suprantamos, tačiau būtų užkirtusios kelią žadėtam palaiminimui. Gal tavo gyvenime irgi yra dalykų, kurių laikaisi įsikibęs nagais ir dantimis? Gerai pagalvok: ar šios tavo pastangos kartais neblokuoja kelio Dievo palaiminimams tavo gyvenime? Gal tai tavo vaikai, santykiai su bičiuliais, reputacija, turima galia, turtai, patogumai, įpročiai ar pan.? Abraomo gebėjimas paleisti tai, kas brangiausia ir aukoti Izaoką buvo aukščiausia jo tikėjimo išraiška. Biblijoje skaitome: „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas“ (Hebrajams 11, 17). Kaip jis įstengė tai padaryti? „Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius...“ (Hebrajams 11, 19). Abraomas žinojo, kad paleisti su Dievu nereiškia prarasti, o veikiau susigrąžinti netgi kai ką geresnio. Tai taikoma ir tau!

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Kas yra tas dalykas tavo gyvenime, kurį labiausiai vertini ir kurį galbūt bijai paleisti? Kaip tavo santykis su šiuo dalyku gali veikti tavo santykį su Dievu?
2. Abraomas turėjo drąsos paleisti tai, kas jam buvo brangiausia, nes tikėjo Dievo pažadais. Koks Dievo pažadas tau šiandien padeda paleisti tai, ko įprastai nenorėtum atiduoti?
3. Šiandien pabandyk įvardinti vieną dalyką, kurį laikai pernelyg tvirtai, ir nuspręsk jį simboliškai „atiduoti“ Dievui – tai gali būti konkretus veiksmas, malda ar vidinis apsisprendimas.
4. Rask laiko ramybėje ir pagalvok: kokių palaiminimų galbūt nepatiri savo gyvenime, nes kažko nepaleidi? Užrašyk savo mintis ir pasidalink jomis su Dievu maldoje.

Baigiamoji mintis

Abraomo tikėjimo kelionė primena mums, kad tikras pasitikėjimas Dievu visada reikalauja kažką paleisti – įpročius, baimes, saugumą ar net brangiausius dalykus. Tačiau kai atiduodame Dievui tai, ką labiausiai branginame, Jis dažnai grąžina mums tuos pačius dalykus, tik jau palaimintus ir perkeistus Jo malonės. Tikras paleidimas nėra praradimas – tai vartai į naują, gilesnį santykį su Dievu.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.