Mums reikia vieniems kitų

Kai kitą kartą vaikščiosi miške, pamąstyk apie tai, kas dedasi po kojomis. Persipynusios medžių šaknys po žeme sudaro ištisą sudėtingą tarpusavio palaikymo sistemą. Galbūt vienas medis turi geresnį priėjimą prie vandens, kitas – prie maistingų medžiagų, trečias gauna daug saulės šviesos. Vienas medis niekada negauna absoliučiai visko, bet visi kartu, paremdami ir palaikydami vienas kitą, jie auga, klesti ir atlaiko gyvenimo audras. Biblijoje skaitome: „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Efeziečiams 4, 15–16). Kai kurie iš mūsų jaučiasi labai nepriklausomi, savarankiški. Tokiems žmonėms sunku susitaikyti, kad jie negali turėti visko ir daugiau ar mažiau yra priklausomi nuo kitų. Jie trokšta „skraidyti solo“ – deja, dažniausiai tik tol, kol nešlumšteli ant žemės ir nesusiprotėja, kad kiekvienam žmogui reikia tokių dalykų, kaip:

1) Padrąsinimas. Įsivaizduok, net ir didžiajam apaštalui Pauliui buvo reikalingas padrąsinimas: „Tu žinai, kad nuo manęs nusigręžė visi, esantys Azijoje, tarp jų Figelas ir Hermogenas. Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo ir nesigėdijo mano grandinių, bet, atvykęs į Romą, rūpestingai ieškojo manęs ir surado“ (2 Timotiejui 1, 15–17).

2) Užuojauta. „Būkite gailestingi, atjaučiantys...“ (Kolosiečiams 3, 12 GWT). Visi trokštame būti suprasti, norime, kad būtų įsiklausyta į mūsų mintis ir jausmus. Bet labai dažnai taip skubame „taisyti“ žmones, kad nebeturime laiko paprastai atjautai.

3) Atlaidumas. „Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kolosiečiams 3, 13). Kas motyvuoja mus rodyti malonę aplinkiniams? Dievo malonė, parodyta mums! Niekas iš tavęs nereikalauja rodyti daugiau malonės, nei Viešpats jau yra parodęs tau.