Mūsų giesmės – Dievo namai

Namai – vieta, kur gyveni. Kai garbini, šlovini Dievą, tu tarsi sakai: „Viešpatie, jauskis čia kaip namie.“ Kur gyvena Dievas? Jis turi daug adresų, ir vienas iš jų yra „šlovinimas“. Taip, kaip namiškius sieja artimas ryšys, taip mus sieja artimas ryšys su Dievu, kai Jį šloviname. Taip, kaip meilės žodžiai ir pagyrimai suartina du žmones, taip gyriaus žodžiai priartina mus prie Dievo. Psalmyne skaitome: „Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje“ (Psalmynas 22, 3, K. B. vert.). Kitame vertime ta pati eilutė skamba taip: „O juk tu – Šventasis, tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės!“ (LBD vert.) Kaip matote, kai kuriuose vertimuose minimas „sostas“. Labai įdomiai šią eilutę aiškina japonai, prisimindami savo istoriją. Japonijoje imperatorius būdavo nešiojamas su visu sostu, o sutikti žmonės sustodavo jam pagarbiai nusilenkti. Taigi minėtoji 22-os psalmės eilutė japonų interpretuojama taip: „Girdami ir šlovindami Dievą mes pastatome Jam sostą, o Jis nužengia ir į jį atsisėda.“ Biblija mums prisako giedoti Viešpačiui gyriaus ir šlovinimo giesmes: „Giedokite šlovės giesmes Dievui, giedokite šlovės giesmes! Giedokite šlovės giesmes mūsų Karaliui, giedokite šlovės giesmes!“ (Psalmynas 47, 6–7). Jei tas pats dalykas dvejose eilutėse pakartojamas net penkis kartus (!), vadinasi, tai tikrai svarbu. Galbūt tu pasakysi: „Bet aš nepataikau į natą. Visai nemoku dainuoti.“ Tuomet niūniuok! Psalmininkas rašo: „Tavo ištikimoji meilė man brangesnė už gyvastį, mano lūpos skelbia tavo šlovę. Šlovinsiu tave, kol gyvensiu; tiesiu rankas į tave, šauksiuosi tavo vardo“ (Psalmynas 63, 4–5).