Mūsų namai Viešpatyje

Dovydas rašo: Vieni klajojo dykumoje ir tyruose, bet miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado. Alkani ir ištroškę, jie tik gyvastį nešiojo. Tada, būdami varge, jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis gelbėjo juos iš bėdų, vedė tiesiu keliu, kol jie pasiekė gyvenamą miestą (Psalmynas 107, 4–7). Mūsų siela ieško, kur prisiglausti – kampelio, kur galėtų prigulti ir pamiršti visą savo nerimą, nuovargį ir neviltį. Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui (Psalmynas 84, 3). Pripažindamas, kad žmogaus siela ieško buveinės prisiglausti, Jėzus sako: „Gyvenkite manyje. Įsikurkite sau namus manyje.“ (Jono 15, 4, MSG, laisvas vertimas). Verta pastebėti, kad čia Jėzus tavęs nekviečia kaip svečio, bet pasivadina kaip šeimos narį, ragindamas mėgautis visais namų teikiamais privalumais. „O kaip man užeiti į tokią buveinę?“ – paklausi tu. Jei kas nors dovanotų tau gražius namus, kaip tu juose apsigyventum? Pirmiausia, aišku, norėtum įsitikinti, ar dovanotojas yra rimtai nusiteikęs, paskui peržiūrėtum ir susitvarkytum visus reikiamus dokumentus ir tik tada persikraustytum ir džiaugtumeisi naujais namais, tiesa?

Ar Viešpats rimtai kalba, kai ragina pasilikti Jame? Taip! Ar tavo vardas figūruoja buveinės „dokumentuose“ – t. y. Biblijoje? Taip! Taigi tikėjimu gali „susikrauti mantą“ ir „persikraustyti“ dar šiandien. Poetas S. T. Coleridge‘as yra pasakęs: „Tikėjimas yra patikinimas, vidinis veiksmas, amžiną tiesą paverčiantis dabarties faktu.“ Paversk tikėjimą „dabarties faktu“ ir skelbk: „Viešpats nuo šios dienos yra mano nuolatinis būstas, saugi buveinė.“ Kartok tai tiek, kiek tau reikės. Įsisavink Jo pažadą: Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas.