Mylėkime vaikus tokius, kokie jie yra

Populiarios dainos žodžiai skelbia: „Myliu tave dėl šimto tūkstančių priežasčių. Bet užvis labiausiai tave myliu už tai, kad tu esi tu.“ Tai turėtų būti tiesa mūsų gyvenime, ypač kalbant apie vaikus. Juos mylėti turėtume tokius, kokie jie yra. Krikščionių psichologas dr. Jamesas Dobsonas rašo: „Laukdami pirmojo vaiko atėjimo į šį pasaulį, tėveliai meldžia vieno – kad jų vaikas gimtų normalus – t. y. vidutinis. Bet vos tik vaikas gimsta, vidutinio jiems nebeužtenka. Jų vaikas turi lenkti ir pranokti kitus. Jam turi sektis. Jis turi skinti pergales vieną po kitos. Jis turi būti pirmas savo amžiaus grupėje, kuris pradės vaikščioti, kalbėti ar važiuoti triračiu. Jo pažymiai turi būti geriausi. Jis turi stulbinti mokytojus savo žiniomis ir išmintimi. Jis turi būti sporto žvaigždė, klasės seniūnas. Jo sesuo turi būti šauniausia sirgalių komandos šokėja, solistė ar panašiai. Ir taip per visą vaikystę tėvai, galbūt nė patys nesusimąstydami, kala vaikams: „Esame sudėję į tave visas viltis. Žiūrėk, tik nenuvilk mūsų.“ Deja, išskirtiniai vaikai tokie ir yra – išskirtiniai. Veikiau išimtys nei taisyklės. Retas kuris penkiametis iš atminties cituos Bibliją, žais šachmatais, visus aplošdamas, ar kurs simfonijas. Didžioji dauguma vaikų nebus pribloškiančiai sumanūs, „proto bokštai“. Jie bus tik paprasti vaikai, jaučiantys didžiulį poreikį būti mylimi ir priimti. Daugelio tėvų vaikai – vidutiniokai. Tikėtis daugiau reiškia garantuotą nusivylimą tėvams ir nerealistiškus reikalavimus bei spaudimą jaunajai kartai.“ Jei savo vaiką, kaip skelbia toji daina, mylėsime tiesiog už tai, kas jis yra jis, vieną gražią dieną pakilę mūsų vaikai vadins mus „palaimintais“ (žr. Patarlių 31, 28).

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.