Mylėti ir priimti kitus

Mylėti kitą nereiškia būtinai perimti jo nuomonę, pritarti jo elgesiui ir gyvensenai. Išmokti taip mylėti nėra lengva, bet ir nėra neįmanoma. Svarbiausia į žmones nežiūrėti kaip į vieną, bendrą masę, bet kiekvieną pamatyti kaip atskirą asmenybę. Kuo aiškiau matome, kad, nors ir esame skirtingi, visi esame žmonės, sukurti pagal Tėvo atvaizdą ir pavidalą, tuo laisviau galime susitelkti į mums visiems bendrus poreikius. Lengva pagalvoti blogiausia, susierzinti ir pasipiktinti, kai nesuprantame kito asmens motyvų, požiūrio ar jo charakterio ypatumų. Tik rodydami kantrybę ir supratimą tiems, kas viską daro kitaip negu mes, įstengsime labiau jais pasitikėti ir paveikiau bendrauti. Paprastai kantrybės ir supratimo santykiuose padaugėja tada, kai išmokstame teisingai formuluoti klausimus. Pernelyg dažnai visai be reikalo pabijome pasiteirauti žmogaus apie jo situaciją ar problemą. O kartais tiesiog nemokame pasiteirauti ir paklausiame taip, kad tik dar labiau sustipriname kito baimę ir priešiškumą. Bet jei nusiteiksime geranoriškai, teirausimės pagarbiai ir maloniai, kitas žmogus jausis laisvas atsiverti, ir mes turėsime progos jį geriau pažinti. Čia galima pridurti, kad „aštrius kampus“ sušvelninti labai padeda humoro jausmas. Konstruktyvus apsikeitimas informacija ir nuomonėmis ugdo pasitikėjimą, o dėl augančio pasitikėjimo gerėja abipusis bendravimas. Biblijoje skaitome, kad mylėti ir priimti kitus nėra lengva. Pauliaus aprašomi standartai aukšti. Jis sako: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Korintiečiams 13, 1).

P.S. Kiti skaitiniai tema: santykiai ir santuoka.